• Liaudies meno lobiai – Vincės Jonuškaitės-Zaunienės kolekcija

      Liaudies meno lobiai – Vincės Jonuškaitės-Zaunienės kolekcija

      Vytauto Didžiojo karo muziejaus rinkiniuose saugoma žymios tarpukario Lietuvos operos solistės (mecosopranas) Vincės Jonuškaitės-Zaunienės (1901–1997) surinkta autentiškų XIX a. pabaigos–XX a. pradžios skirtingų Lietuvos etnografinių regionų moterų tautinių rūbų kolekcija. 2001 metais muziejui ją padovanojo V. Jonuškaitės-Zaunienės duktė Giedrė Zauniūtė.
      Parodoje, skirtoje 2015-iesiems Etnografinių regionų metams, pristatome šią vertingą dovaną.
      Vincė Jonuškaitė gimė 1901 m. Subačiuje, Panevėžio aps. Ten baigė pradžios mokyklą, vėliau mokėsi Panevėžio gimnazijoje, 1915 m. išsikėlė į Voronežą, kur muzikos mokykloje pradėjo mokytis dainavimo. 1918 m. grįžusi į Lietuvą, dirbo Surdegių pradžios mokykloje, 1919 m. – Žemės ūkio ministerijoje. Draugų paraginta ėmė dalyvauti koncertuose ir jau 1919 m. rudenį suvaidino Vaidilutės vaidmenį M. Petrausko operoje „Birutė“.
      1920–1923 m. dainavimą studijavo Berlyno valstybinėje aukštojoje muzikos mokykloje, privačiai – Romoje. 1925 m. koncertavo Romos filharmonijoje, tų pat metų pavasarį pirmą kartą kaip profesionali atlikėja koncertavo Lietuvoje, Palangoje, tų pačių metų gruodžio mėn. debiutavo kaip operos solistė „Pikų Damoje“, atliko Polinos vaidmenį. V. Jonuškaitė-Zaunienė iki 1944 metų dainavo Kauno Valstybės teatre ir sukūrė 47 vaidmenis.
      Vincė Jonuškaitė-Zaunienė buvo tikra liaudies meno puoselėtoja ir propaguotoja. Lietuvoje ji surengė ne vieną lietuvių liaudies dainų koncertų ciklą. Iš savo motinos išmokusi daug senovinių liaudies dainų, jas, harmonizuotas lietuvių kompozitorių, pristatydavo publikai.
      1944 metais pasitraukė į vakarus ir nuo 1948 m. gyvendama išeivijoje, JAV, skaitė paskaitas apie liaudies dainas, aktyviai dalyvavo lietuvių išeivių visuomeninėje veikloje. Sukaupta tautinių rūbų kolekcija puikiai įrodo, kad V. Jonuškaitei-Zaunenei įkvėpimą ir pasididžiavimą lietuvių kultūra kėlė ne tik skambios liaudiškos melodijos, bet ir materialusis liaudies menas, alsuojantis tautinių raštų ir spalvų harmonija.
      Kolekcijoje – 30 eksponatų. Didesnę jos dalį (16 vnt.) sudaro Suvalkijos regionui būdingos kaišytinės ir rinktinės išeiginės moterų prijuostės, taip pat yra dvi žemaitiškos prijuostės, du sijonai, būdingi Aukštaitijos ir Dzūkijos tautiniams kostiumams, bei galvos apdangalai: žemaitiška skarelė, aukštaitiškas nuometas ir du fabrikinio žakardinio audimo šilkiniai kaspinai nuo galionų, kuriais galvas galėjo puošti zanavykės ar kapsės. Be pavienių originalių moteriškų rūbų, yra šeši prijuosčių audinio fragmentai bei iš prijuosčių dalių pasiūtas sieninis kilimėlis ir maišelis.
      Ilgą laiką svarbiausia lietuvės tradicinės aprangos dalis buvo prijuostė. Moteriai pasirodyti be prijuostės buvo nepriimtina, nepadoru. Prijuostė atliko kelias skirtingas funkcijas: praktiškąją ir dekoratyviąją. Ji buvo nepamainoma dirbant kasdieninius darbus, pridengdavo segimo sijono spragą, o sudėtingi raštai ir spalvos puošdavo moterį, išskirdavo ją iš kitų šventinę dieną.
      Prijuosčių audimo technika labai įvairi, vienai prijuostei išausti dažnai buvo naudojami net keli audimo būdai. Suvalkiečių kaišytinės prijuostės, kurios ir sudaro pristatomos kolekcijos pagrindą, yra vienos iš dekoratyviausių lietuvių tautinių audinių pavyzdžių.

Parodos objektai

   
  • Rodomi įrašai nuo 1 iki 12
  • Įrašų skaičius puslapyje:
  • Puslapis: iš: 3
Vidutinis (0 Balsai)
Vidutinis įvertinimas yra 0.0 iš 5.
Dar nėra komentarų. Būti pirmam.