• Muzikantai Balio Buračo akimis. XX a. 3–4 dešimtmetis

      Muzikantai Balio Buračo akimis. XX a. 3–4 dešimtmetis

      Balio Buračo negatyvų kolekcija

      Vytauto Didžiojo karo muziejus gali pagrįstai didžiuotis Balio Buračo (1897–1972) dovanota negatyvų kolekcija, kurioje yra apie 10 000 negatyvų. Nemaža jų dalis – stiklo plokštelės.
      Balio Buračo, vieno iš Lietuvos fotografijos pradininkų, įamžinti vaizdai – jau savaime yra ir menas, ir istorija, padedanti išsaugoti tautos atmintį.
      Balys Buračas per visą savo darbingą gyvenimą apkeliavo gimtąjį kraštą dviračiu su fotoaparatu rankose ir užfiksavo beveik visą etnografinę Lietuvą, pateikdamas išsamų senojo kaimo portretą. Kraštotyrininkas, fotografijoje plėtodamas etnografinę temą, visuomet išliko realistas.
      B. Buračo darbai neliko nepastebėti ir už Lietuvos ribų. 1937 metais jis dalyvavo Paryžiaus tarptautinėje meno ir technikos parodoje, kur pateikė dvidešimt penkių kraštotyrinių nuotraukų kolekciją ir laimėjo aukso medalį.
      Didžiausią meninę vertę turi tie vaizdai, kurių centre – žmogus. Jį B. Buračas užfiksavo visapusiškai – ne tik kasdieniuose darbuose, bet ir pasilinksminimuose.
      B. Buračo vaizdų lobyne – ir tarpukario Lietuvos muzikantų portretai. Juos taikliai apibūdino fotografijos istorikas, kritikas Skirmantas Valiulis: „Buračo fotografijose irgi daug kas suderinta: žmogus rikiuojamas prie žmogaus, <...>, muzikos instrumentas – prie žmogaus rankų.
      Ir visur išlaikomas tikslas – žmogus ką nors daro. Jeigu sėdi su kanklėmis ant kelių, tai tarsi groja.“ Žvelgdamas į B. Buračo įamžintus žmonių portetus S. Valiulis rašė: „Įvairūs ir veidų deriniai: vienų veidai panirę į save, žmonės aiškiai pastatyti ar pasodinti tam tikra poza, kitų, ypač jaunesnių, akys žiūri tiesiai į objektyvą... Žmonėms fotografuotis dar buvo neįprasta naujovė...
      B. Buračas – fotografas profesionalas, besinaudojantis klasikinėmis portretų fotografavimo priemonėmis: poza, pirmojo plano ir fono deriniais, šviesa ir šešėliais.“
      B. Buračas ne tik užfiksavo beveik prieš šimtmetį gyvenusius ir grojusius muzikantus, jų instrumentus, bet ir juos supusią aplinką. Jo tikslas buvo ne tik kaupti fotografijų archyvą, bet ir papildyti jį tekstu – savais aprašais. Todėl daug kur B. Buračo fotonegatyvų registracinėse aprašų knygose (jos taip pat saugomos Vytauto Didžiojo karo muziejuje) pateikiamas ne vien vaizdas, bet ir su juo susijęs aprašas-biografija ar muzikantų atsiminimai bei pasakojimai, kurie pateikiami gana plačiai ir įdomiai, paįvairinami papročių ir prietarų aprašymais.
      Anot B. Buračo, kaimo muzikantai, ypač kanklininkai, Žemaitijoje paprastai buvę labiau gerbiami už kitus muzikantus. Kanklininkas būdavęs mielas svečias ne tik kaime, bet ir dvare, klebonijoje ir kitur. Gal todėl ne vieną jų 1935–1939 metais Balys Buračas yra nuvežęs į Kauno tautosakos archyvą įrašyti dainų į fonografo plokšteles.
      Kanklininkas Petras Lapienė (g. 1866 m.) taip yra pasakojęs B. Buračui apie kanklių darymą: „Rinkdavęsi medį, laiką ir bėgdavę į mišką kanklėms medį kirsti, kai išgirsdavę šioje apylinkėje pasimirus žmogų. Taip darę tikėdami, jog kanklės bus garsesnės. Žiemos metu tikdavęs klevas ir uosis iš miško gilumos, iš medžio viršūnės. Bet išskaptuoto gluosnio kanklės, sako, turinčios gražiausią balsą.“ O suderinant kanklių stygas, reikia „varžtus sukti dantimis“.
      Senu lietuvių papročiu mirdamas tėvas palikdavo kankles įpėdiniui, kuris jas laikydavo ypatingoje pagarboje. O kanklininkui mirus, ant jo kapo padėdavo kankles, kad skambintų vėjas… Jos ten ir supūdavusios.
      Panemunių kanklininkas Jonas Staniulis (g. 1862 m.) yra pasakojęs apie muzikantus-raganius, velnio muzikantus, kurie pakerėdavę kankles ir šios skildavusios perpus...
      Rasime medžiagos ir apie kitus senuosius lietuvių liaudies muzikos instrumentus – cimbolus, ožragį, birbynę, trimitą, lamzdelį – bei jų meistrus, muzikuojančius šiais instrumentais.
      Stengdamasis apie muzikantus palikti kuo daugiau informacijos, B. Buračas yra užrašęs net kai kurių repertuarą, įdomius gyvenimo įvykius. Štai kokių linksmų prierašų yra prie muzikantų nuotraukų: „Povilas Kriukas – lamzdelininkas. Jo šunelis buvo įsigudrinęs taktan pataikyti. Jis išsiviepęs kiaukčiojo, tik nežinia – iš malonumo ar neapsikęsdamas. O žmonėms jo šeimininko grojimas didžiai patikdavo.“
      Didžiausias B. Buračo nuopelnas tas, kad jis išgelbėjo ne vieną tūkstantį vakarykštės Lietuvos vaizdų, tarp jų – ir muzikantų. Šiam darbui jis paaukojo ištisus dešimtmečius – visą savo gyvenimą. Kad praeitis gyventų mumyse…
      Vytauto Didžiojo karo muziejus maloniai kviečia pasigėrėti Balio Buračo užfiksuotais muzikantų portretais (XX a. 3–4 dešimtmetis). Nes niekur kitur jų nebepamatysime...
      Danutė Tamošaitienė

Parodos objektai

   
  • Rodomi įrašai nuo 1 iki 12
  • Įrašų skaičius puslapyje:
  • Puslapis: iš: 4
Vidutinis (0 Balsai)
Vidutinis įvertinimas yra 0.0 iš 5.
Dar nėra komentarų. Būti pirmam.