Inžinierius, dėstytojas, kartografas.

1906 m. baigė Panevėžio realinę mokyklą, 1910 m. – Peterburgo archeologijos institutą, 1915 m. – Peterburgo civilinių inžinierių instituto Architektūros skyrių (įgijo inžinieriaus specialybę). Po studijų dirbo statybinėse organizacijose. 1918 m. grįžęs į Lietuvą mokytojavo. Prisidėjo prie Technikos statomojo departamento kūrimo. 1920 m. pradėjo dėstytojauti Aukštuosiuose kursuose, o 1922 m. juos perorganizavus į Lietuvos universitetą (dab. Vytauto Didžiojo universitetas), ėjo Technikos fakulteto Architektūros katedros vyr. asistento pareigas, nuo 1930 m. vedė šildymo ir vėdinimo kursus. 1921–1925 m. Vidaus reikalų ministerijoje ėjo Atstatymo technikos skyriaus vedėjo pareigas. Dėstė Aukštesniojoje technikos mokykloje Kaune, yra dalyvavęs Archeologinėje  komisijoje. 1931–1933 m. vadovavo Kauno universiteto Fizikos ir chemijos instituto rūmų statybai, 1939–1940 m. – Kauno pilies konservavimo darbams. 1948 m. jam suteiktas docento vardas. 1960 m. apsigynė technikos mokslų kandidato disertaciją. 1951–1973 m. dirbo Kauno politechnikos institute.

Parašė straipsnių apie pastatų šildymą ir vėdinimą, medinių sienų oro pralaidumą, vadovėlį „Centrinio šildymo sistemos“ (1931).  Buvo vienas iš vadovėlio „Pastatų konstrukcijos“ bendraautorių (1962). Bendradarbiavo leidinyje „Technika“. Atliko daugybę projektų ekspertizių. 1911 m. išleido pirmąjį etnografinį Lietuvos žemėlapį.

Biografiją parengė Lietuvos dailės muziejaus filialo Lietuvos muziejų informacijos, skaitmeninimo ir LIMIS centras vyr. redaktorė Laura Patiomkinaitė-Čeikė.