Pėstininkų kapsulinis graižtvinis šautuvas, perdirbtas iš titnaginio, kalibras – 18,5 mm, Didžioji Britanija, Londonas, Tauerio ginklų gamykla, 1853 m.
XIX a. pirmojoje pusėje išrasta ir paplitusi kapsulinė spyna, atvėrė naujas galimybes visuotiniam graižtvinių šautuvų panaudojimui kare. Graižtviniai ginklai buvo naudojami ir anksčiau, tačiau sudėtinga gamyba, šaudymo spartą mažinęs lėtas užtaisymas ribojo platesnį jų panaudojimą kariniuose konfliktuose. Graižtvinius šautuvus kare parastai naudodavo tik ypatingai įgudę šauliai, nuo XVIII a. antrosios pusės jėgerių daliniai. Tokių šautuvų užtaisymas per laibgalį buvo sudėtingas, nes kulką reikėdavo nustumti per graižtvas visu vamzdžio kanalo ilgiu. Po smūgių grūstuvu švininė kulka prasiplėsdavo ir įsispausdavo į graižtvas – vamzdžio kanalo paviršiuje esančius išilginius griovelius. Šūvio metu graižtvų priversta suktis kulka sukdavosi aplink savo ašį ir išskridusi iš vamzdžio, todėl žymiai geriau įveikdavo oro pasipriešinimą. Ji nuskrisdavo žymiai toliau, išsaugodavo tiesesnę trajektoriją, mažiau nukrypdavo nuo taikymosi ašies. Vėliau pasirodė graižtvinių šautuvų naudojimą palengvinęs užtaisymas per drūtgalį ir geresnes balistines savybes turėjusios kūgio formos kulkos.  XIX a.  pirmojoje pusėje dalis stipriausių Europos valstybių suskubo apginkluoti savo kariuomenes graižtviniais šautuvais. Viena iš šaunamųjų ginklų tobulinimo srityje pirmaujančių šalių buvo Didžioji Britanija. Kariuomenės poreikius turėjo patenkinti šalies teritorijoje veikiančios ginklų gamybos įmonės, pavyzdžiui Tauerio ir Enfildo gamyklos. Ginkluotuose konfliktuose ypač išryškėjo britų pėstininkų pranašumas. Ryškiausias naujais šautuvais ginkluotos Didžiosios Britanijos kariuomenės sėkmės pavyzdys buvo 1853–1856 m. Krymo karas. Mūšiuose ilgomis (kartais net 2 km siekiančiomis), plonomis linijomis išsirikiavusių britų pėstininkų ugnis padarydavo didelių nuostolių tuo metu daugiausiai titnaginius ir kapsulinius lygiavamzdžius šautuvus tebenaudojusiai Rusijos kariuomenei. Kapsulinio šautuvo greitošauda buvo 1,5 šūvio per minutę, o titnaginio – 1. Lygiavamzdžius ginklus efektyvaus šūvio nuotoliu graižtviniai lenkdavo net kelis kart.
Ginklo vamzdis stačiakampėmis graižtvomis. Vamzdžio laibgalyje yra kryptukas, o arčiau drūtgalio reguliuojamas taikiklis su skale, kurioje pasirenkamas atstumas nuo 100 iki 900 jardų (apytiksliai nuo 90 iki 820 metrų). Ginklas užtaisomas per laibgalį. Spyna su gaiduku, kurio paviršius išorinėje ginklo pusėje raštuotas. Priekinis apkaustas, nuleistuko apsauga, spynos tvirtinimo varžtų poveržlės, buožės pado apkaustas ir vamzdeliai grūstuvui laikyti yra žalvariniai. Ginklas su grūstuvu. Ginklo išorinėje pusėje yra žymenys ir įrašai: spynos plokštelėje karūna ir VR  / 1853 / TOWER / karūna su strėle nukreipta žemyn, taikiklio pagrinde – karūna / B / 10 ir prastai išlikę įrašai. Ginklo viršuje, buožės žalvariniame apkauste yra: S. F. G. / D. S. / 13 / I. Ginklo vidinėje pusėje yra: taikiklio pagrinde – 2 / karūna su žemyn nukreipta strėle, drūtgalyje - karūna / TP / rodyklė / karūna / B / 9 / karūna su strėle, apsode tarp spynos tvirtinimo varžtų G. EDGE. Ginklo apačioje, prie nuleistuko – karūna / 12. Grūstuvo paviršiuje: prie išplatėjimo – I. 13, žemiau – karūna / B / neįskaitomas simbolis. Prie ginklo apsodo ties pirmuoju grūstuvo vamzdeliu yra pritvirtinta viena, o nuleistuko apsaugos priekyje kita diržo tvirtinimo kilpa. Per priekinį apkaustą išeinančioje fiksavimo dalyje yra G. Inventoriaus knygoje yra: 1933 m. 9/2(?) 12.