Pėstininkų titnaginis šautuvas (pėstininkų fuzėja).

Rezervuoti vizito laiką
Užsakyti geros kokybės skaitmeninį vaizdą
Muziejus Vytauto Didžiojo karo muziejus
Fondas pagrindinis
Eksponato tipas fuzėja 
Sritys istorija, karyba, sausumos pajėgos
Inventorinis numeris VDKM Gs 261
Matmenys ilgis (bendras) – 1611 mm
ilgis (vamzdžio iki viršutinio apkausto) – 1193 mm
masė – 4,92 kg
Medžiagos plienas  medis 
Atlikimo, pagaminimo technika kalimas  liejyba  gręžimas  tekinimas  valcavimas  šlifavimas  drožimas  kaustymas  poliravimas 
Autentiškumas originalas 
Pagaminimo data XVIII a. II p.
Pagaminimo vieta Prancūzija

Aprašymas

Eksponato aprašymas

Pėstininkų titnaginis šautuvas (pėstininkų fuzėja), 1740/1750 m. modelis, kalibras – 19 mm, Prancūzija, XVIII a. antroji pusė.
Titnaginė spyna buvo tobulesnė už ankstesnes dantinę ir ratukinę spynas. Pėstininkų ir kavalerijos ginkluotėje ji išplito XVII a. antrojoje pusėje ir dominavo iki XIX a. pirmosios pusės. Tokia spyna turėjo gaiduką su „lūpose“ užspaustu titnago gabalėliu ir skiltuvą, kurie kartu su jų veikimą įgalinančiomis spyruoklėmis būdavo pritvirtinti prie plokštės. Ankstyvosiose titnaginėse spynose skiltuvas ir parako lentynėlės dangtelis buvo dvi atskiros dalys, naujesnėse jos sudarė vieną dalį. Prieš šūvį šaulys turėdavo atlaužti gaiduką ir nuleisti ant parako lentynėlės skiltuvą. Nuspaudus nuleistuką, paleistas ir spyruoklės veikias gaidukas titnagu skeldavo į skiltuvą, kuris atverdavo lentynėlę kibirkštims uždegdavusioms paraką. Titnaginių spynų gamyba buvo nesudėtinga. Naudoti tokias spynas buvo patogiau už dagtines ir ratukines. Iš titnaginių šautuvų buvo šaudoma maždaug dvigubai griečiau nei iš dagtinių šautuvų sumažinant intervalą tarp dviejų šūvių iki 1 minutės. Pagrindiniu titnaginės spynos kaip ir ankstesnių spynų trūkumu buvo tai, kad lentynėlėje esantis parakas sudrėkdavo dėl drėgno oro arba kritulių, todėl kibirkštys jo nepadegdavo. XVII a. buvo pradėta naudoti, o XVIII a. Vakarų pasaulyje visuotinai paplito praktiškos konstrukcijos prancūziškoji skeliamoji titnaginė spyna. XVIII a. mažesnio svorio titnaginės muškietos (fuzėjos) tapo pagrindiniais pėstininkų ginklais. Titnaginiai šautuvai graižtviniais vamzdžiais (štuceriai) buvo naudojami daugiausiai medžioklei, o nuo XVIII a. antrosios pusės ir naujos pėstininkų rūšies – jėgerių. Šautuvai prancūziškosiomis skeliamosiomis spynomis turėjo ir charakteringas prancūziškasias buožes, kurias be esminių pakitimų turi ir šiuolaikiniai šautuvai. Pagrindinę pėstininkų dalį sudariusių muškietininkų, arba fuzilierių, lygiavamzdžių šautuvų ugnis buvo netaikli, todėl didesniam psichologiniam efektui pasiekti buvo rikiuojamasi ilgomis linijomis ir šaudoma salvėmis. Esant geroms sąlygoms fuzėjų ugnis buvo pavojinga jau per 200 m, tačiau tokiu atstumu ji buvo neveiksminga, net tuomet, kai kuopos ar batalionai šaudydavo salvėmis. Lygiavamzdžiais šautuvais ginkluoti pėstininkai galėdavo pradėti efektyvų priešo apšaudymą prie jo priartėję mažesniu nei 100 m atstumu. Titnaginiai pėstininkų šautuvai buvo naudojami su tobulėjančios konstrukcijos durtuvais, kurie dar XVII a. pabaigoje–XVIII a. pradžioje galutinai išstūmė pėstininkų pikes. Ankstyvuosius į vamzdį įstatomus kamštinius durtuvus XVIII a. pradžioje pakeitė durtuvai su movomis, kurios leisdavo šaudyti iš ginklo su užmautu durtuvu. Siekiant pagerinti pėstininkų ginkluotės kokybę, lengvesnį, sklandesnį jos naudojimą ir taisymą, 1717 m. Prancūzijoje buvo išleistos taisyklės, kuriose buvo numatyti titnaginių pėstininkų šautuvų parametrai. Taisyklų apibrėžtą pavyzdį pradėta įvardinti modeliu (modelle). Taip atsirado pirmasis Prancūzijos kariuomenės pėstininkų šautuvų modelis, kuris buvo žymimas taisyklių išleidimo data – 1717. Tai buvo labai tikslinga naujovė, todėl 1720 m. prancūzų pavyzdžiu pasekė prūsai, o 1722 m. austrai. XVIII a. ketvirtajame dešimtmetyje prancūzai pradėjo tvirtinti ginklų vamzdžius prie apsodų žalvariniais arba plieniniais žiedais (apkaustais), kurie palengvino ginklų gamyba, laikydavo apsodo kanale grūstuvą.   
Ginklas lygiu vamzdžiu. Laibgalyje yra kryptukas, prie drūtgalio vamzdis aštuonbriaunis. Prancūziškas skeliamasis gaidukas su įspaustu titnagu, kuris apgaubtas oda. Apsodo priekinėje pusėje yra plieninis apkaustas. Ginklas su grūstuvu. Keturi grūstuvo laikymui skirti vamzdeliai yra dekoruotais galais, kuriuose yra iškaltos juostelės. Spyną laikanti plokštelė S raidės formos. Ginklo išorinėje pusėje yra žymenys ir įrašai: spynos lentynėlėje – lelija (Burbonų herbo elementas) / C, lelija, V / I. F. C su karūna, vamzdžio šone ties skeltuvu RF. Ginklo viršuje ties drūtgaliu I. F. C su karūna. Ginklo vidinėje pusėje: vamzdyje prie drūtgalio – lelija, apsode ties nuleistuku – RF apskritime, buožės gale – 381(?), 1569. Ginklo apačioje: nuleistuko apsaugos tąsą laikančių varžtų galvutėse yra monogramos su karūnomis, buožėje – vienareikšmiškai neidentifikuojami simboliai / 255. Grūstuvo gale, ties išplatėjimu yra: S / C / 681. Išorinėje ginklo pusėje, buožėje yra žalvarinė lentelė su Nr. II 320. Inventoriaus knygoje yra: Pirktas 1933m. II. 16d. iš firmos Leopold Werch.

Kiti pavadinimai

Pagrindinis pavadinimas

Pavadinimas Kalba Tipas Data  
Pėstininkų titnaginis šautuvas (pėstininkų fuzėja). daugiau informacijos...

Papildomi pavadinimai

Pavadinimas Kalba Tipas Data  
Infantry flintlock musket, calibre – 19 mm, France, the second half of the 18th century anglų kalba  daugiau informacijos...

Informacija apie aprašą

Duomenis pateikė Laurynas Tamulynas