« Atgal

Brigados generolo uniforma atgims naujam gyvenimui

Vidury kambario stovintis manekenas aprengtas kareiviškos žalumos spalvos griežto kirpimo uniforminiu švarku. Ant jo nėra antpečių, medalių, apsiuvų, nėra netgi pagrindinių sagų priekyje. Restauratorė atsargiai nuima švarką nuo manekeno ir pakelia prieš šviesą. Pasirodo, kad švarkelis suvarpytas kandžių skylučių. Pamušalo beveik nėra, bet pats drabužis išsilaikęs gerai, apsiuvimų žalia tokia pat ryški kaip ir išorinė spalva.
Švarkas, kuris čia apibūdinamas, šiuo metu niekur neeksponuojamas. Ir nenuostabu - jam daugiau nei septyniasdešimt metų, tad šiuo metu jis saugomas Vytauto Didžiojo karo muziejaus rinkiniuose ir bus bandoma jį restauruoti.
Gimė 1892 m. birželio 18 d. Šakių aps. Iš Rusijos kariuomenės 1918 m. grįžo į Lietuvą. 1919 m. sausio 26 d. įstojo į Lietuvos kariuomenę, paskirtas mokomosios komandos prie Kauno miesto komendantūros jaunesniuoju karininku. Dalyvavo kovose su bolševikais. Tarnavo 1-ojoje baterijoje, 1-ajame pasienio pulke, nuo 1921 m. gegužės 20 d. - I artilerijos brigadoje ir nuo 1922 m. gegužės 4 d. - 1-ojoje haubicų baterijoje. 1922 m. baigė Aukštuosius karininkų kursus. Vėliau tarnavo 2-ajame artilerijos pulke, nuo 1924 m. kovo 6 d. laikinai ėjo pulko vado pareigas. 1925-1929 m. studijavo Briuselio generalinio štabo akademijoje (Belgija). Po mokslų paskirtas į Vyriausiąjį štabą. 1930 m. vasario 17 d. buvo perkeltas į Pirmojo Lietuvos Prezidento karo mokyklą, paskirtas inspektoriumi ir dėstytoju. Dėstė karo istoriją ir taktiką. 1934 m. vasario 1 d. paskirtas 4-ojo artilerijos pulko vadu, 1939 m. balandžio 4 d. - Pirmojo Lietuvos Prezidento karo mokyklos viršininku. Birželio 13 d. pakeltas į brigados generolus. Prasidėjus sovietų okupacijai, 1940 m. liepos 29 d. paskirtas Aukštosios karo mokyklos etatiniu lektoriumi. Rugsėjo 2 d. paskirtas eiti RA 29-ojo ŠTK 179-osios šaulių divizijos artilerijos viršininko pareigas. Gruodžio 29 d. jam suteiktas RA generolo majoro laipsnis. 1941 m. išsiųstas į artileristų kursus F. Dzeržinskio artilerijos karo mokykloje Maskvoje. Netrukus buvo suimtas ir ištremtas į Lamos lagerį Norillage, Krasnojarsko kr. 1944 m. perkeltas į Potmos lagerį, Zubovo Polianos raj., Mordovijoje. 1946 m. perkeltas į Abezės lagerį Komijoje. Ten 1950 m. gruodžio 18 d. žuvo ir buvo palaidotas. Kapas identifikuotas raide ir numeriu (D-40). 1991 m. paimta žemės iš palaidojimo vietos, kuri urnoje atvežta į Vilniaus Rokantiškių kapines, žmonos kapą. Abezėje (dab. Rusija) yra pastatytas paminklas.
Vytauto Didžiojo karo muziejui generolo uniformą jo sūnūs perdavė 1989 m.


 

 

 

 

 

 

 

 

Dabartinis uniforminio švarko vaizdas

Vytauto Didžiojo karo muziejaus Karybos istorijos skyriaus vedėjas dr. Andriejus Stoliarovas nustatė, kad uniforminis švarkas tikrai siūtas tarpukariu. „Tai vienas paskutiniųjų 1940 m. pavyzdžio Nepriklausomos Lietuvos Respublikos kariuomenės karininko uniforminio švarko pavyzdžių, išsiskiriantis savo racionalumu, išlaikęs specialius kariškus reikalavimus. Kaip matyti iš išlikusių detalių, šis uniforminis švarkas buvo pritaikytas Raudonosios armijos 29-ojo (lietuviškojo) šaulių teritorinio korpuso karininkui, vėliau generolui majorui Jonui Juodišiui, tai liudija juodi su raudonos spalvos įsiuvais antsiuvai (petlicos). Įdomu yra tai, kad švarke išliko lietuviška simbolika - keletas uniforminių sagų su Vyčiu, bet neišliko sovietiniai generoliški skiriamieji ženklai apykaklėje ir ant rankovių. " - teigė A. Stoliarovas. Toks uniformos modelis patvirtintas 1940 m. gegužės 15 d. įsakymu kariuomenei Nr. 45 ir turėjo įsigalioti nuo 1940 m. liepos 1 d.
Šis kareiviškas uniforminis švarkas domina ne tik istorikus, bet ir dizainerius. Istorinėmis kariuomenės uniformomis besidomintis rūbų kūrėjas Giedrius Paulauskas, teigia, kad J. Juodišiaus uniforma nusipelno būti atkurta jau vien dėl savo pasiuvimo.
G. Paulauskas pabrėžė, kad tokio tipo uniformą galėjo turėti tik aukšto rango karininkas. „Darbas atliktas puikiai, paslėptos vidinės siūlės, matyti, kad buvo stengiamasi suderinti patogumą ir funkcionalumą, nes pamušalas tik dalinis, o medžiaga - labai lengva. Nors to meto siuvėjai mėgdavo naudoti diagonalinio tipo audinius, šiame naudotas visai kitoks. Spalva puikiai išsilaikiusi." - sakė dizaineris. Tai vasarinio tipo švarkas. Jis galėjo būti dėvėtas 1940 m. antroje pusėje - 1941 m. pirmoje pusėje. Pasak G. Paulausko, siuvėjas, pasiuvęs šią uniformą, atliko puikų, profesionalų darbą ir tai tik dar kart įrodo švarko išskirtinumą: ne kiekvienas karininkas galėjo sau leisti pasisiūdinti tokį švarką.
Uniformos sagos - dingusios. Nežinoma, kuriuo laiku ir kokiu tikslu jos nunyko. Tačiau likusios nuotraukos ir sagos ant kišenių padės jas atkurti ir sugrąžinti uniformai buvusią išvaizdą. Dvi sagutės likusios ant uniformos kišenių rodo, kad sagos buvusios neeilinės, o sudarytos iš dviejų dalių.
Uniforminis švarkas pasiūtas pagal tarpukario frenčiaus kirpimo madą (frenčiaus kirpimas tai švarko kirpimo tipas, kuomet drabužis siuvamas prigludęs, įimtas per liemenį, su keturiomis kišenėmis, o nugaros siūlė baigiasi skeltuku). Tarpukario siuvėjai Kaune dažnai siūdavo karininkams, todėl frenčiaus sukirpimą mokėjo bemaž kiekvienas siuvėjas, juolab, kad militaristinė mada buvo populiari.
Kol kas uniforminis švarkas nuodugniai tiriamas. Restauratorė Vilija Pangonienė neskuba „leisti" jo į ekspoziciją. Tekstilės restauratorė dar tik pradeda uniformino švarko restauravimo darbus. Ji bandys užlopyti kandžių padarytas skylutes specialiu vilnoniu audiniu. Darbas žada būti ilgas ir kruopštus. „Uniforminio švarko audiniui kenkia ryški šviesa. Tokį, koks jis yra dabar, eksponuoti būtų galima tik iki 6 savaičių per metus." - sakė V. Pangonienė. Tam, kad lankytojai galėtų šį eksponatą matyti ilgesnį laiką uniformą reikėtų atkurti iš naujo. Ateityje tai ir planuojama padaryti.
Brigados generolo J. Juodišiaus uniformos atitikmenų nėra Vytauto Didžiojo karo muziejaus rinkiniuose. Tai tik patvirtina uniformos unikalumą. Dizaineris G. Paulauskas ir istorikas dr. A. Stoliarovas mano, tokio rango kariškio uniforma iš būtent šio laikotarpio gali būti vienintelė Lietuvoje.

Brig. Gen. Jonas Juodišius apie 1940 m. (Vytauto Didžiojo karo muziejaus rinkinių nuotrauka)


Kol kas bus ieškoma daugiau J. Juodišiui priklausiusių daiktų. Vytauto Didžiojo karo muziejaus Fondo rinkiniuose dar saugomi kai kurie baldai, balnas. Vis dėl to, atsižvelgiant į uniformos retumą, prieš ją atkuriant norima paieškoti ir 1940 - 1941 metų uniformų, jų dalių pavyzdžių, todėl istorikai ir restauratoriai ragina prisidėti prie uniformos atkūrimo pasidalijant turimomis uniformomis, jeigu jos yra iš nurodyto laikotarpio.

Dr. A. Stoliarovas (kairėje) ir dizaineris G. Paulauskas informacijos paieškose


Karinių uniformų atkūrimas skatina domėtis Lietuvos istorija. Giedrius Paulauskas 2015 m. kovo 11-ąją pristatė ekspoziciją, kurioje rodė atkurtą tarpukario karininko uniformą, naudotą partizanų. Dizaineris domisi istorine kariškių mada, pagal ją kuria militaristines drabužių kolekcijas. Ši mados rūšis savo populiarumo nepraranda. Generolo Jono Juodišiaus uniforminio švarko atkūrime dalyvauti žadantis dizaineris teigia, kad tokio reto eksponato atkūrimas padėtų geriau pažinti to laikotarpio kariuomenės aprangą, o kartu - ir pačią Lietuvos istoriją.