Pvz., tautodailė, istorijos muziejus, Čiurlionis, archeologija

  obojus

Soprano tesitūros liežuvėlinis aerofonas. XVI–XVII a. atsiskyrė nuo senovinės šalamajos. XVII a. II pusėje labai paplito Europoje, pradėtas nuolat vartoti orkestruose. Turi kūgišką vamzdį, apie 20 garso skylučių (beveik visos uždengtos vožtuvėliais). Korpusą sudaro viršutinė ir apatinė vamzdžio dalys ir nedidelės žiotys. Tembras tirštokas, skvarbus, ryškus, šiek tiek nosinis.

Termino ir apibrėžimo šaltinis (-iai):

Muzikos enciklopedija, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007, t. 3, p. 10.

Šalutiniai terminai

sopraninis obojus lietuvių kalba

Muzikos enciklopedija, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2000, t. 1, p. 128.

Termino atitikmuo užsienio kalba

oboe anglų kalba

Muzikos enciklopedija, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007, t. 3, p. 10.