• Ginklų istorijos ekspozicijos eksponatai

      Ginklų istorijos ekspozicijos eksponatai

      Atnaujintoje Vytauto Didžiojo karo muziejaus Ginklų istorijos ekspozicijoje lankytojai gali susipažinti su pasauline ginkluotės istorija. Muziejaus ginklų rinkiniams priklausančių eksponatų gausa ir įvairovė suteikia galimybę parodyti rankinių ginklų raidą nuo XVI iki XX a., neapsiribojant vien pavyzdžiais iš Lietuvos ir kaimyninių kraštų, tačiau pristatant ginklus pas mus atkeliavusius iš kone visos Europos, o taip pat ir tolimųjų kraštų (Japonijos, Malaizijos, Šiaurės Afrikos, Indijos, Irano, Turkijos, Kaukazo ir kt.). Gausiausią ekspozicijos dalį sudaro originalūs ginklai iš Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Vokietijos, Austrijos, Rusijos, Belgijos, Jungtinių Amerikos Valstijų, Italijos. Lankytojai galės išvysti apie 300 ginklų, kuriuos sudaro: 1) šaunamieji (parakiniai) ginklai – XVI–XX a. šautuvai, XVIII–XX a. pistoletai ir revolveriai, 2) šaltieji ginklai – XVI–XX a. ilgageležčiai ginklai (kalavijai, kardai, palašai, špagos), XVI–XIX a. ilgakočiai ginklai (ietys, alebardos, spontonai, partizanės), XVIII–XX a. durtuvai, XVII–XIX a. kovos kirviai ir buožės, 3) apsauginė ginkluotė, kurią sudaro XIX–XX a. kariuomenių šalmai. Ginklai eksponuojami prie salės sienų esančiose restauruotose autentiškose tarpukario vitrinose ir naujose vitrinose salės centre. Lankytojai gali apžiūrėti iki šiol neeksponuotas fonduose saugotas muziejines vertybes ir naujus eksponatus.
      Salėje eksponuojami rankiniai šaunamieji ginklai yra išskirtinio dėmesio verta, ilgiausiai kaupta eksponatų grupė, pradėta rinkti jau pačioje Vytauto Didžiojo karo muziejaus gyvavimo pradžioje. Grupę sudaro autentiškose tarpukario vitrinose išdėstyti šautuvai, pistoletai ir revolveriai. Didžioji šių ginklų dalis buvo nuosekliai sukomplektuota tarpukario Lietuvos laikais. Ginklai buvo perimami iš kariuomenės, perkami Lietuvoje ir užsienyje. Kai kurias spragas užpildė vėlesniais dešimtmečiais surinktos muziejinės vertybės. Ankstyviausi ekspozicijos vitrinose išdėstyti šaunamieji ginklai yra dagtiniai ir ratukiniai šautuvai. Šaunamųjų ginklų raidą tęsia titnaginiai, kapsuliniai šautuvai ir pistoletai, įvairių konstrukcijų revolveriai. Tolimesnėse vitrinose juos pakeičia tarpinių konstrukcijų ir XIX a. antrojoje pusėje įsigalėję adatiniai ginklai šliaužiamosiomis spynomis. Dauguma eksponuojamų ginklų yra kariniai, tačiau tarp jų galima išvysti medžioklėje, sportiniam-pramoginiam šaudymui ir civilių savigynai naudotų ginklų pavyzdžius: puošnius šautuvus iš Šiaurės Afrikos ir Turkijos, netipiškos konstrukcijos titnaginius ir kapsulinius šautuvus iš Belgijos ir Vokietijos, XVIII a. pabaigos–XIX a. pradžios džentelmenų titnaginius pistoletus su atlenkiamais durtuvais iš Didžiosios Britanijos, revolverių pirmtakus – daugiavamzdžius pistoletus. XX a. šaunamieji ginklai yra nuolat pildoma ir keičiama ekspozicijos dalis, kurioje šiuo metu yra eksponuojami Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų bei XX a. antrosios pusės ginklai.
      Viliamės, kad Ginklų istorijos ekspozicija taps vieta, tinkančia ir paprastiems lankytojams, ir karo istorija besidomintiems žmonėms, istorikams, kariškiams, atitinkamų sričių specialistams. Ekspozicijos lankytojai turėtų ne tik praturtinti savo žinias, bet ir įdomiai praleisti laiką. Siekiant nuoseklumo ir aiškumo, dauguma šaunamųjų ir šaltųjų ginklų vitrinose išdėstyti pagal „laiko juosta“ – nuo ankstyviausių iki vėlyviausių.

      Vidmantas Airini

Parodos objektai

   
  • Adatinis šautuvas ,,Dreyse“

    Adatinis šautuvas ,,Dreyse“, 1855–1857 m.

    Adatinis šautuvas ,,Dreyse“ šliaužiamąja spyna, 1841 m. modelis, kalibras – 15,43 mm, Nr. 3171, Prūsija, Špandau, 1855–1857 m. Pėstininkų šautuvas.
    XIX a. 5-ajame dešimtmetyje Prūsijos kariuomenė pirmoji Europoje buvo apginkluota graižtviniais iš drūtgalio užtaisomais šautuvais „Dreyse“. Šie ginklai šaudydavo popieriniais unitariniais šoviniais, sudarytais iš kulkos, parako ir kapsulės. Konstruktoriaus Johano Nikolauso fon Dreyzes  (Johann Nikolaus von Dreyse) sukurtas novatoriškos konstrukcijos šautuvas tapo viena reikšmingiausių naujovių šaunamųjų ginklų istorijoje. Jis sėmėsi patirties dirbdamas šveicaro ginklininko Žano Samuelio Paulio (Jean Samuel Pauly) įmonėje. Dreyze sukurtas šautuvas turėjo vamzdelio pavidalo šliaužiamąją spyną su adata, kurios judėdavo į priekį ir atgal spynos dėžutėje. Nuspaudus nuleistuką spynos mechanizmo veikiama ilga adata pramušdavo parako užtaisą ir suduodavo smūgį į kapsulę, po kurio įvykdavo parako užsidegimas. Prūsijos kariuomenė vertino naują ginklą ir stengėsi saugoti jo konstrukcijos duomenis paslaptyje, todėl iš pradžių dokumentuose įvardindavo jį „1841 m. modelio lengvuoju kapsuliniu šautuvu“ (leichtes Perkussionsgewehr Modell 1841) ir tik 1855 m. oficialiai pradėjo vadinti jį  „adatiniu 1841 m. modelio šautuvu“ (Zündnadelgewehr Modell 1841). Popierinio unitarinio šovinio ir šliaužiamosios spynos panaudojimas labai padidino šio ginklo greitošaudą. Adatinio šautuvo „Dreyse“ greitošauda lyginant su ankstesniais šautuvais padidėjo kelis kartus, siekdama 10–12 šūvių per minutę. Vienais pagrindinių šautuvo trūkumų buvo gana dažnai lūžtančios adatos ir šūvio metu iki galo nesudegusio šovinių tūtelių popieriaus likučiai, kurie teršdavo vamzdį paspartindami jo susidėvėjimą. Tačiau šie ginklo trūkumai nenustelbė pagrindinių jo privalumų. Šautuvų „Dreyse“ pagalba 1866 m. kare Prūsijos kariuomenės pėstininkai pademonstravo savo pranašumą ir galiausiai įveikė austrus ginkluotus tuo metu jau pasenusiais per laibgalį užtaisomais kapsuliniais šautuvais „Lorenz“. Ryškiausias prūsų adatinio šautuvo pranašumo pavyzdys 1866 m. liepos 3 d. Kionigreco (Königgrätz) mūšis. Šautuvus „Dreyse“ Prūsijos kariuomenė panaudojo ir 1870–1871 m. kare su Prancūzija, kurios kariuomenė jau buvo apginkluota naujais 1866 m. modelio šautuvais „Chassepot“. 
    Vidinėje (kairėje) ginklo pusėje po taikikliu vamzdžio plokštumoje yra 585, kitoje 3171 / karūna / FW. Toje pačioje uokso pusėje yra: Erelis ir SPANDAU, spynos gale yra 171. Spynos galinėje pusėje yra sk. B  1  / 5 (apverstas) / 5. Išorinėje (dešinėje) ginklo pusėje spynos gale yra monograma su karūna, uokse – 1857. 1855. (abi datos apverstos). Toje pačioje ginklo pusėje uokse yra trys monogramos su karūnomis, vamzdžio plokštumoje po taikikliu šešios monogramos su karūnomis. Spynos rankenėlėje yra sk 71, rankenėlės pagrinde 67 / S. Priekinio apkausto apačioje yra D su karūna (monograma), antro apkausto – C su karūna, trečio apkausto D su karūna, nuleistuko – D su karūna. Prie nuleistuko įspausta monograma su karūna ir 71. Žalvarines dalis laikantys varžtai taip pat pažymėti sk. 71. Buožės pado apkausto viršuje yra monograma su karūna / 1. G. R. / 7. 160. Buožės apačioje įspausta N. Grūstuvo išplatėjusioje pusėje yra D su karūna. Ginklas su tribriauniu adatiniu moviniu durtuvu. Durtuvo geležtės plokštumoje prie movos yra: pusmėnulis / T. Kitoje geležtės pusėje monograma su karūna. Ginklo kakliuke, vidinėje pusėje yra 9.C.4 /8. Veržlės viršutinėje pusėje yra monograma su karūna. Ginklo apsodas ir buožė pagaminti iš šviesios spalvos medienos, lakuoti. Išorinėje ginklo pusėje buožėje yra II 370.

  • Arkebuza ratukine spyna.

    Arkebuza ratukine spyna., XVII a. vid. – XVII a. II p.

    Arkebuza ratukine spyna. Kalibras – 14,5 mm, Vokietija, XVII a. vidurys–II pusė, skirta medžioklei ir pramoginiam šaudymui.
    XVI a. pabaigoje–XVII a. Europoje arkebuzomis buvo įprasta vadinti šautuvus trumpesniais vamzdžiais, ir ratukinėmis spynomis. Šie ginklai skyrėsi buožių forma, priklausančia nuo krašto  kuriame juos pagamindavo tradicijų. Buvo arkebuzų lenktomis, plokščiomis, prie pado vėduokliškai išplatėjusiomis prancūziškosiomis, itališkosiomis arba ispaniškosiomis buožėmis. XVII a. toliau buvo gaminamos ir naudojamos vokiškosios arkebuzos tiesiais, briaunuotais apsodais ir asimetrinėmis buožėmis, kairėje pusėje turinčiomis plačią, prie skruosto priglausti skirtą plokštumą, dešinėje – ištraukiamo dangtelio dengiamą ertmę atsarginiams pirito gabalėliams. Vokiškosios arkebuzos buvo glaudžiamos prie skruosto norint geriau nusitaikyti. Atatrankos jėgai atlaikyti, tokius ginklus reikėdavo laikyti kuo tvirčiau, dešinės rankos pirštus išdėsčios jiems skirtuose nuleistuko apsauginio lankelio grioveliuose. Ratukinės arkebuzos vokiškosiomis buožėmis tapo medžioklei ir į taikinius šaudyti skirtais ginklais, naudotais iki pat XVIII a. vidurio. Tokios arkebuzos paplito vokiečių žemėse ir kaimyniniuose Vidurio Europos kraštuose.
    Ginklo vamzdis briaunuotas (8 briaunų). 15 cm nuo ginklo drūtgalio yra taikiklis, o laibgalyje – kryptukas (žalvarinis). Ginklo laibgalio viršutinė pusė yra puošta graviruotais ornamentais. Vamzdis pritvirtintas prie apsodo 3 ašinėmis jungtimis (vienos trūksta), o vamzdžio drūtgalyje esantį pratesimą vinute. Tarp drūtgalio ir taikiklio vamzdžio viršaus plokštumoje yra griovelis. Spyna su išorėje esančiu dailiai apipavidalintu ratuku, ilga rankenėlę turinčiu gaiduku, kurio spyruoklė ir jos dalys yra išdailintos. Spynos plokštės galui suteiktas strėlės pavidalas. Nuleistuko apsauga suformuota laikymui trim pirštais, bei turi dailintus galus prie tvirtinimo varžtų. Ginklas su mediniu grūstuvu vamzdelio pavidalo plieniniu išplatėjimu gale ir vamzdelio pavidalo apkaustu ties viduriu. Apsodas ir buožė su dailiai suformuotais grioveliais, bei puošniomis kaulinėmis ir metalinėmis inkrustacijomis. Apsodas ties vamzdžiu su išilginiais grioveliais ir skersiniais grioveliais prie spynos. Buožės priekyje vidinėje pusėje yra išpjautas spiralės pavidalo griovelis. Apsodo priekyje, ties laibgaliu yra kaulinė inkrustacija su raižytais geometriniais ir augaliniais (žolės pavidalo) ornamentais. Buožės viršuje priekinėje pusėje, ties spyna yra po tris kaulines inkrustacijas. Dviejose didesnėse išraižytas geometriniu ornamentu aprėmintas žmogaus veidas. Mažesni ornamentai puošti geometriniais ornamentais. Šalia šių inkrustacijų, žemiau drūtgalio pratesimo yra kitos dvi apskritimo pavidalo inkrustacijos puoštos geometriniais ornamentais. Vidinėje ginklo pusėje, ties spynos tvirtinimo varžtais yra augalų (gėlių) ir šalia esančių apskritimų pavidalo kaulinės ir metalinės inkrustacijos: du apskritimo formos dailiai raižyti žiedai kurių centre sukami spyną laikantys varžtai (vieno trūksta), gelsvo metalo (žalvaris / auksas?) stiebeliai ir baltos spalvos lapeliai ir gilė (pagaminti iš neaiškios kilmės atspindinčios medžiagos), kai kurių stiebelių laikomi ir kitur kompozicijoje laisvai įkomponuotos mažos, dailiai raižytos apskritimo formos kaulinės inkrustacijos. Apsodo apačioje, ties spyna yra kompozicija, kurią sudaro: 25 mm diametro apskritimo pavidalo kaulinė inkrustacija lotoso pavidalo raižinio apačioje ir brūkšniniais ornamentais viršuje, bei aplink ją iš keturių pusių esančios mažesnių apskritimu pavidalo kaulinės inkrustacijos su raižiniais. Vidinėje ginklo pusėje, buožės plokštumoje, ties viduriu yra sudėtinės formos kaulinė inkrustacija puošta augaliniais ir geometriniais ornamentais su neraižytu ovalu viduje. Aplink šią inkrustaciją iš trijų pusių išdėstyta po dvi apskritimo formos raižiniais puoštas kaulines inkrustacijas. Buožės viršuje yra dvi kaulinių inkrustacijų kompozicijos: pirmąją sudaro: didesnis raižytas apskritimas per vidurį ir po du mažesnius raižytus apskritimus iš šonų, antroji išlikusi tik iš dalies sudaryta iš dviejų raižytų apskritimų. Trūksta pailgos inkrustacijos, kuri tęsiasi iki buožės galo. Ginklo buožė vokiškoji, su plokštuma priglausti prie skruosto. Buožė su dangteliu uždengiama niša ginklo priežiūros ir šaudymo reikmenims laikyti. Ginklo buožės plokštumos apatinis fragmentas ir nišos dangtelis yra neoriginalūs pagaminti VDKM restauracinėse dirbtuvėse tarp 2009 birželio 30 d.–2010 balandžio 8d. restauratoriaus Sauliaus Foko. 1933 gegužės 28 d. pirktas iš pilietės Čapskienės. Ginklas su senu numeriu žalvarinėje plokštelėje buožės priekyje II. 463.

  • Dagtinė arkebuza tanegašima

    Dagtinė arkebuza tanegašima, XVI a. II p. – XVII a.

    Dagtinė arkebuza tanegašima, kalibras – 11,6 mm, Japonija, XVI a. II pusė–XVII a. 1543 m. šautuvus į Japoniją įvežė portugalai, kurie pirmiausia išsilaipino Tanegašima (angl. Tanegashima) saloje, esančioje piečiau Kiūšiū. Arkebuzos buvo vienos pagrindinių į Japoniją portugalų, o vėliau ir ispanų įvežamų prekių. Šioje šalyje arkebuzai prigijo minėtos salos pavadinimas – tanegašima. Supratę arkebuzų teikiamas galimybes ir tikėdamiesi jų pagalba įveikti savo priešininkus, Japonijos daimio (kunigaikščiai) stengdavosi įsigyti jų kuo daugiau. Nepaisant didelių importo mastų, šautuvų krašte vis tiek trūko, todėl daimio, o taip pat Honšiu salos pietinėje dalyje esančio Sakai miesto pirkliai ir net kai kurie budistų vienuolynai ėmėsi organizuoti jų gamybą. Ginklai buvo 90–140 cm ilgio, paprastai aštuonkampiais vamzdžiais, su taikikliu ir kryptuku, dagtinėmis spynomis su spyruoklės nuleidžiamu serpentinu ir trumpomis buožėmis, kurios nebuvo skirtos remti į petį įprastu būdu. Vidinių karų metu arkebuzas daugiausiai naudojo japonų pėstininkų ašigaru formuotės arkebuzininkai. Mūšyje arkebuzininkai pradėdavo priešo apšaudymą ne didesniu nei 100 m atstumu. Tarp samurajų parakiniai šaunamieji ginklai, kaip iš dalies ir lankai, nebuvo populiarūs. Tai prieštaravo jų garbės kodeksui. Tačiau ne visi Japonijos kariniam elitui priklausę žmonės vengė naudoti šiuos ginklus. 1549 m. Šimazu (angl. Shimazu, rus. Симадзу) klano kariai buvo pirmieji samurajai, mūšyje panaudoję arkebuzas. Po vidinių karų laikotarpio, japonai plačiai panaudojo arkebuzas ekspansijos į Korėją metu. Izoliacionizmo politikos laikotarpiu (1631–1854) šautuvų gamyba ir panaudojimas Japonijoje buvo apriboti. Platesnis jų panaudojimas atnaujintas pasibaigus izoliacionizmo laikotarpiui XIX a. antrojoje pusėje.
    Ginklo vamzdis charakteringai briaunuotas (8 briaunų). 19 cm nuo ginklo drūtgalio yra taikiklis, o laibgalyje – kryptukas. Vamzdis juodintas ir dekoruotas ėsdinimo ir graviravimo būdu. Nuo laibgalio ginklo vamzdžio viršutinėje pusėje pavaizduoti: besileidžianti gervė vario spalvos kojomis ir galvos viršutine dalimi, plieno spalvos plunksnomis ir snapu / pušies šakos, sudarytos lituotu žalvariu su juodais kontūrais, kuriais yra sukurtas spyglių, šakų vaizdas / stovinti gervė vario spalvos kojomis ir galvos viršutine dalimi, plieno spalvos plunksnomis ir žemyn nukreiptu išžiotu snapu. Spynos dalys, ir apkaustai žalvariniai. Spyna veikianti išorinėje plokštės pusėje pritvirtintos žalvarinės spyruoklės atpalaidavimo principu. Jos nuleidžiamas serpentinas taip pat žalvarinis. Spynos plokštė stačiakampė (trūksta vienos kniedės). Jos priekinėje pusėje, ties serpentino ašimi yra žymuo. Plieninę parako lentynėlę ir viršaus ir iš apačios gaubia žalvarinis dangtelis. Apsodą su buože jungia platus apkaustas. Šio apkausto viršutinė pusėje ir prie jo prigludusioje plokštelėje yra išgraviruota gėlė, sudaryta iš neišsiskleidusio ir išsiskleidusio žiedų, lapelių ir stiebo. Pastaroji plokštelė dekoratyviai išpjaustytais kraštais pritvirtinta prie buožės žalvarinėmis vinutėmis (3 trūksta) ir kniede. Nuleistuko apatinė dalis ovalo formos. Jos anga aprėminta keturių dalių žiedo pavidalo plokštele. Apatinėje buožės pusėje, tarp nuleistuko apsaugos ir apsodą su buože jungiančio apkausto yra rozete (gėlės žiedo pavidalo) aprėmintos auselės laikomas žiedas, rozetė ir prie apkausto esanti plokštelė su širdelės pavidalu iškirpimu per vidurį. Apsodas dviejų dalių, kurių jungimo linija matoma ginklo apatinėje pusėje. Vamzdis su apsodu sujungtas per apsode esančias ašines jungtis ir žalvarinius apkaustus (vienas yra drūtgalyje, kitas – 18 cm nuo laibgalio). Visų trijų jungiančių ašių angų kraštai aprėminti  žalvarinėmis rozetėmis-žiedeliais (po 3 iš kiekvienos pusės). Buožės priekyje yra ištisinė anga su žalvariniu vamzdeliu viduje. Jos išorinėje pusėje iš žalvarinės plokštelės dailiai išpjaustytas liūtas, įspaustais tamsintais kontūrais, kurie išryškina atskiras jo kūno dalis. Buožės viršuje yra į jos galą užlenktas žalvarinis apkaustas (trūksta 1 jį laikančios vinutės), o apačioje esančioje plokštumoje apskritoje (21 mm diametro) plokštelėje graviruotų taškų fone pavaizduotas hieroglifas. Vidinėje buožės pusėje yra žalvario ir vario žiedų aprėminta anga, ir keturios žiedų pavidalo rozetės, kurios skirtos spynai prie ginklo tvirtinti. Buožė ir apsodas rudos medienos, lakuoti. Trūksta grūstuvo. Įrašas inventoriaus knygoje: 1933 m. vasario 10 d. pirktas iš firmos M. Ksinski. Ginklas su senu numeriu žalvarinėje plokštelėje II. 342 prie buožės kakliuko, apatinėje buožės pusėje esantis žiedas su apskritu žetonu, kuriame skaičius 32.

  • Kardas „kościuszkόwka“

    Kardas „kościuszkόwka“, XVIII a. pab.

    Kardas „kościuszkόwka“, Abiejų Tautų Respublika, XVIII a. pabaiga. Kardas – kertamasis arba kertamasis duriamasis ginklas, daugiau ar mažiau lenkta, vienašmene geležte, atvira arba uždara rankena. Smūgis lenkta geležte iš kirčio pereidavo į pjovimą, kuris padidindavo ginklo efektyvumą. Įvairiuose kraštuose susiformavo tam tikri kardų tipai ir atmainos. Kardo kilmė yra rytietiška. Jį savo esme atitinkantys ginklai atsirado Azijoje tarp IV ir VI a. klajoklių tiurkų ir mongolų gentyse. VII–VIII a. kardai paplito pas Vidurinės Azijos ir Rytų Europos klajoklius. Šių ginklų raida Europoje susijusi su Turkija ir jos įtakoje buvusia  bei turkiškus kardus adaptavusia Vengrija, iš kur kilo ir daugeliui kalbų bendras ginklo pavadinimas (vengr. szabni – pjauti). XVIII–XIX a. Europos kariuomenių naudoti kardai buvo vidutiniškai išlenktomis geležtėmis, uždaromis rankenomis, kurias dengdavo masyvios, kiek griozdiškos gardos. Paradinių kardų paviršius buvo nikeliuojamas, chromuojamas, chemiškai ėsdinimas, graviruojamas, puošiamas kitais būdais išgaunamais ornamentais ir įvairiomis kompozicijomis. XVIII a., ypač pabaigoje, Abiejų Tautų Respublikoje buvo paplitęs kovinis kardas „kościuszkόwka“, kurio pavadinimas kilo iš 1794 m. sukilimui vadovavusio Tado Kosciuškos pavardės. Tai buvo lenkiškųjų kardų bruožus turintis ginklas, kurio efesas išsiskyrė kryžma pereinančia į lankelį užlenktą dviem stačiais kampais ir apsauginiu skydeliu (dažnais atvejais). Šio tipo kardais Lenkijoje ir Lietuvoje buvo ginkluoti pėstininkų ir artilerijos karininkai, kavalerijos daliniai, tarp jų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kavalerijos pulkai. XVIII a. pabaigoje–XIX a. pradžioje „kościuszkόwka“ buvo Italijoje organizuotų Jano Henryko Dombrovskio (Jan Henryk Dąbrowski) legionų ginkluotėje. 
    Geležtė nežymiai lenkta, vienašmenė, su plačiu išilginiu grioveliu abiejose pusėse. Geležtės priekinė pusė su išplatėjimu (elmaniu). Geležtėje yra išgraviruoti įrašai ir papuošimai, skirti 1791 m. gegužės 1 d. konstitucijai atminti. Išorinėje pusėje tarp dekoro kompozicijų yra įrašai: Wolność / Polska. Vidinėje pusėje tarp dekoro kompozicijų yra pusnuogio vyro figūra su skydu, kuriame yra įrašas Dzien 3 maja 1791. Efesą sudaro kryžma pereinanti į apsauginį lankelį stačiais kampais, medinė rankena aptraukta rudos spalvos aksomu. Kryžma penties pusėje užriestu galu. Rankenos apačioje ir viršuje yra žiedai su keturiais, po du vienas šalia kito išsidėsčiusiais, grioveliais. Kryžmai trūksta šio tipo kardams charakteringo disko. Ginklas gautas iš grafienės Čapskienės 1933 m. Senojoje inv. knygoje yra įrašas: 1933 m. I 21 iš Čapskienės.

  • Kavalerijos pistoletas Augustino spyna

    Kavalerijos pistoletas Augustino spyna, XIX a. 5 deš. – XIX a. 6 deš.

    Kavalerijos pistoletas Augustino spyna, 1844 m. modelis, perdarytas iš titnaginio, kalibras – 17 mm, Austrija, XIX a. 5–6 dešimtmetis. XIX a. pradžioje Europoje, išmokus pritaikyti gerai detonuojantį gyvsidabrio fulminatą, išrastas naujas užtaiso uždegimo būdas. 1818 m. Didžioje Britanijoje išradus varines kapsules, buvo sukurta nauja šaunamojo ginklo spyna. Titnaginę spyną pakeitusios kapsulinės spynos konstrukcijai buvo būdingas atlaužiamas gaidukas plieniniu galu ir keičiamos kapsulės su degia medžiaga (gyvsidabrio fulminatu) dengiamas vamzdelis įeinantis į vamzdžio kanalą. Prieš šūvį šaulys turėdavo uždėti kapsulę ant uždegimo vamzdelio galo. Paspaudus nuleistuką, gaidukas trenkdavo per kapsulę, kurioje esantis mišinys sprogdavo ir per vamzdelį uždegdavo ginklo vamzdyje esantį užtaisą. Kapsulinė spyna buvo tobulesnė už titnaginę, kurios veikimas kur kas labiau priklausė nuo oro sąlygų. Kapsulė dengė vamzdelį, todėl degi medžiaga ir jos sukeltas degimas buvo izoliuoti nuo aplinkos. Oro drėgmės, kritulių ir vėjo poveikis tokios spynos veikimui buvo minimalus arba jo apskritai nebuvo. Užtaisyti ginklą buvo galima greičiau ir sklandžiau, nes nereikėjo gaišti laiko pilant uždegimui skirtą paraką į lentynėlę, o tik užmauti naują kapsulę. Kapsulinės spynos gamyba buvo paprastesnė, nes ji neturėjo skiltuvo, jo spyruoklės ir parako lentynėlės. Ginklų kapsulinėmis spynomis trūkumu buvo kiek keblus kapsulių naudojimas mūšio metu, kuomet užtaisymo procesui galėjo trukdyti įvairūs aplinkos veiksniai. Vis dėlto trūkumus užgožę privalumai išryškėjo labai greitai, todėl seniau pagamintus titnaginius ginklus pradėta perdaryti į kapsulinius. Spartėjo ir visiškai naujų kapsulinių ginklų gamyba. Pirmiausiai kapsulinės spynos pritaikytos medžiokliniams ginklams ir dvikovų pistoletams, o vėliau ir kariuomenės ginkluotei. XX a. trečiajame dešimtmetyje kapsulinė spyna paplito visoje Europoje, tačiau jos pritaikymą kariniams ginklams gerokai sulėtino prie titnaginio mechanizmo pratusių kariškių konservatyvumas. Vienas iš modernizuotų ginklų, kurio titnaginė spyna, pakeitus atitinkamas jos dalis, perdaryta į kapsulinei artimą variantą, buvo 1844 m. modelio Austrijos kavalerijos pistoletas su Augustino spyna. Jame vietoje kapsulės buvo naudojamas į uždegimo angą įstatomas varinis vamzdelis su degia medžiaga, uždaromas lentynėlėje dangteliu turinčiu stūmoklį aštria apačia. Trenkdamas per stūmoklį gaidukas sutraiškydavo vamzdelį, kuriame esanti medžiaga detonuodavo. XIX a. penktajame ir šeštajame dešimtmetyje savo pistoletus modernizavo Prūsija, Didžioji Britanija ir Saksonija. Kapsulinė spyna suteikė seniems ginklams geresnes kovines savybes. Šio amžiaus viduryje gaminami naujų modelių pistoletai turėjo naujai suprojektuotas ir pagamintas kapsulines spynas. Siekiant pagerinti taiklumą ir padidinti efektyvaus šūvio nuotolį, pradėta gaminti pistoletus graižtviniais vamzdžiais.
    Ginklas lygiu vamzdžiu, kurio šonuose prie drūtgalio yra plokštumos. Spyna perdaryta iš titnaginės pakeitus gaiduką ir parako lentynėlę, jos dangtelį pritaikius kapsulinei konstrukcijai. Priekinis ginklo apkaustas, nuleistuko apsauga, spynos tvirtinimo plokštelė ir rankenos apkaustas žalvariniai. Priekinis apkaustas su kryptuku. Išorinėje ginklo pusėje yra: spynos plokštėje – sk. 854 (būdinga šios sistemos pistoletams), parako lentynėlės dangtelyje – simbolis primenantis sk. 6, priekiniame apkauste – Z. Vidinėje ginklo pusėje yra: priekiniame apkauste – įspaustas dvigalvis erelis su sk.3, vamzdžio plokštumoje ties drūtgaliu – 855, spynos tvirtinimo plokštelėje – dvigalvis erelis su sk.3 / Z. Ginklo apačioje: nuleistuko apsaugos priekyje – dvigalvis erelis su sk.3 / Z, spynos apkauste – Z. Rankenos apkauste kartojasi dvigalvis erelis su sk.3 ir Z. Medinė dalis pagaminta iš šviesios ir tamsios medienos, lakuota. Pistoleto užtaisymui skirtą grūstuvą raiteliai nešiodavo atskirai. Ginklo išorinėje pusėje, rankenoje yra žalvarinė lentelė, kurioje įspausta II 392. Prie nuleistuko apsaugos viela pritvirtintas žalvarinis diskelis su sk. 82. Įrašas inventoriaus knygoje yra: Pirktas 1933 VI. 14d. iš firmos Herm Labs.

  • Kevlarinis šalmas PASGT (Personnel Armor System for Ground Troops).

    Kevlarinis šalmas PASGT (Personnel Armor System for Ground Troops)., XX a. 10 deš.

    Kevlarinis šalmas PASGT (Personnel Armor System for Ground Troops), 1978 m. modelis, JAV, XX a. 10 dešimtmetis. Pagrindinis JAV ginkluotųjų pajėgų balistinis šalmas.
    Šaltojo karo metu buvo pradėti bandymai sukurti šalmus iš ypatingo atsparumo medžiagos. Tokia medžiaga tapo amerikiečių „DuPont“ kompanijos 1965 m. išrastas kevlaras – aromatinių angliavandenilių pagrindu sudarytas poliamidinis pluoštas, dėl ypatingų jį sudarančių molekulių savybių ir tarp jų esančių ryšių penkis kartus stipresnis už plieną (nepaisant to nėra neįveikiamas kulkoms). Iš šios medžiagos gaminami šalmai pakeitė nuo Antrojo pasaulinio karo JAV kariuomenės naudotus šalmus M1. 1983 m., operacijos Urgent Fury Grenadoje metu, JAV kariuomenė pirmą kartą panaudotojo kevlarinį PASGT (Personnel Armor System for Ground Troops) sistemos šalmą, kuris vėliau tapo pavyzdžiu daugelio kitų pasaulio valstybių kariuomenių šalmams. Dėl išorinio panašumo į ankstesnius Vokietijos kariuomenės plieninius šalmus, JAV kariuomenės kevlarinis šalmas jį nešiojusių karių buvo pramintas „Fricu“.
    Viduje yra įrašai: HELMET   PASGT/DLA 100–85–F– EC86/8470–01–092–7527 / UNICOR. Dugne yra įrašai M-2/85/86. Šalmas yra blankiai žalios (chaki) spalvos, su maskuojančiu antšalmiu (žalia, smėlio ir ruda spalva).

  • Muškieta dagtine spyna

    Muškieta dagtine spyna, XVII a.

    Muškieta dagtine spyna, kalibras – 18 mm, Europa, XVII a. Skirta pėstininkams ir dragūnams. Pirmosios žinios apie muškietų panaudojima siekia XVI a. pradžią. Apie 1520 m. ispanai pertvarkė ,,arquebus a croc“ vadintą šaudymui nuo sienų ir gynybinių įtvirtinimų skirtą sunkųjį kablinį šautuvą, vietoje kablio pritaikę atrama tapusią, dvišakio antgalio ir koto sudaromą forketę, todėl nuo tol ginklą buvo galima naudoti ir atvirame lauke. Taip atsiradusi muškieta buvo patobulinta XVI a. antrojoje pusėje. Tais laikais tai tebebuvo ilgą, didelio kalibro (18–22 mm) vamzdį turintis ginklas, iš kurio buvo šaudoma naudojant didelį parako užtaisą ir sunkias 50–60 g švinines kulkas. Efektyvaus šūvio nuotolis buvo 100–200 m, o kaunamasis nuotolis galėjo siekti ir 300 m. Ginklo buožė buvo pailginta, gaminama įremti į petį tinkamu padu. Ji buvo masyvi, tačiau viršutinėje pusėje padarius nykščiui skirtą išpjovą, turėjo gana ploną kakliuką. Šaudyti iš muškietos tapo patogiau. Kartu sumažėjo atatrankos poveikis ir padidėdavo taiklumas. Dauguma muškietų tebebuvo dagtinės, turinčios spynas, kuriose nuspaudus nuleistuką, serpentinas su smilkstančiu dagčiu judėdavo link parako lentynėlės veikiamas svirčių. Dagtis uždegdavo lentynėlėje esantį paraką, kuris per vamzdyje esančią angą uždegdavo užtaisą ir įvykdavo šūvis. XVII a., Europoje tobulėjant muškietininkų ginklams ir ekipuotei, dagtinės arba retesniais atvejais ratukinės muškietos bendras ilgis siekdavo apie 175 cm, vamzdžio – 110–130 cm. Kalibras šiek tiek sumažėjo – svyravo tarp 18 ir 20 mm, kulka svėrė apie 50 g. Muškietos svoris buvo sumažintas iki 5–7 kg. XVII a. dragūnai dažniausiai naudojo dagtinę muškietą, kurios ilgis būdavo 135–150 cm, kalibras – 17–19 mm, o svoris – 3,7–4,5 kg. Forketė tokiai lengvesnei muškietai nebuvo reikalinga. Dragūnų muškietos turėjo diržus, todėl žygyje būdavo kabinamos ant peties. XVII a. ilgainiui dragūnų pavyzdžiu palengvėjo ir kiek patrumpėjo pėstininkų muškietos iš kurių šaudant taip pat nebereikėdavo forkečių arba kitų atramų.
    Ginklo vamzdis 38 cm nuo drūtgalio briaunuotas (8 briaunų), likusioje vamzdžio dalyje apskritas. Briaunuota vamzdžio dalį nuo apskritos skiria dvi įspaustos juostos. Ginklo drūtgalyje yra taikiklis, o laibgalyje – kryptukas. Ginklo žiotys suvestos 3 mm konusu. Drūtgalyje, vamzdžio viršuje yra žymuo: LE. / po jais yra apskritimas. Spyna veikianti svirčių sąveikos principu. Spynos plokštelė stačiakampio pavidalo, dekoruotai išpjaustytas serpentinas su varžtu, parako lentynėlės ir jos dangtelio kraštai reljefiškai dekoruoti. Lentynėlės dangtelio viršutinėje plokštumoje yra įspausti du smailiu kampu suvesti grioveliai. Nuleistuko apsaugoje ir plokštėje yra įspausti lygiagretūs grioveliai. Ginklo spynos mechanizmas veikiantis. Ginklo apsodas ir buožė yra mediniai,  tamsiai rudos spalvos. Vamzdis ir spyna prie apsodo pritvirtinti varžtais ir apkaustais. Apkaustai yra priekinėje apsodo pusėje. Buožė su išpjova dešinės rankos nykščiui, briaunuota. Trūksta grūstuvo, vienas iš dviejų nuleistuko apsaugą laikančių varžtų yra neautentiškas. 1933 m. vasario 10 d. pirktas iš firmos Ksinski. Ginklas su senu numeriu žalvarinėje plokštelėje prie buožės kakliuko II 313.

  • Palašas, kavalerijos, 1882 m. modelio.

    Palašas, kavalerijos, 1882 m. modelio., 1885 m.

    Palašas, kavalerijos, 1882 m. modelis, Prancūzija, 1885 m. Su makštim. Naudotas Prancūzijos kariuomenės linijinės kavalerijos. Palašas – tai ginklas tiesia, plačia, vienašmene arba dviašmene geležte ir į kardo panašiu efesu. Žinomas jau XV a., kildinamas iš Rytų, vėliau paplito ir Europoje. Ankstyvajame laikotarpyje naudotas persų, turkų ir vengrų. Forma ir paskirtimi artimas kalavijui. Vakaruose kavaleristų nešiotas prie kairiojo šono, kaip ir kiti ilgų geležčių ginklai. Juo kaip ir kalaviju būdavo suduodami pralaužiamieji kertamieji smūgiai, arba duriama. XVI–XVII a. buvo paplitęs sunkią, vienašmenę arba dviašmenę geležtę, atvirą arba uždarą rankeną turintis, prie balno kabinamas husarų palašas, kurį naudojo vengrų, lenkų ir lietuvių husarai. XVII a. Vakaruose buvo palašų, kurie turėdavo rapyrai ir špagai būdingų bruožų. Apie XVIII a. vidurį dviašmenius palašus pradėjo keisti vienašmeniai. XVIII–XIX a. palašus plačiai tebenaudojo Europos kariuomenių kavalerija, pavyzdžiui kirasyrų ir dragūnu daliniai.  
    Abiejose geležtės pusėse yra išilginis griovelis. Prie smaigalio geležtė abipusiai aštri. Pentyje yra įrašas: Mre= d’Armes de Châtlt= Mai 1885 = Cavrie=legere Mle= 1882. Geležtė su odiniu fiksacijos makštyje žiedu. Geležtės išorinėje pusėje po  apsauginiu žiedu yra žymenys: D ovale ir B ovale. Rankenos apsauga sudėtinė – prie pagrindinio apsauginio lankelio yra du papildomi lankeliai. Kryžma išplatėjusi. Rankena medinė, aptraukta juoda oda, apsukta vielos pyne. Rankenos apsaugos dalys ir galva yra žalvariniai. Apsauginiame lankelyje yra: 41793, C rombe, D ovale, B ovale. Kryžmos išorinėje pusėje yra D ovale ir neįskaitomas simbolis. Kryžmos viršuje, išorinėje pusėje, po apsauginiu žiedu yra sk.8 / neidentifikuojamas simbolis. Makštis plieninė, su vienu tvirtinimo žiedu ir galo sustiprinimu. Vidinėje pusėje prie žiočių yra D ir B ovaluose. Tvirtinimo žiede yra numeris 41793. Makšties viršutinėje dalyje, penties pusėje yra sk. 9  ir neįskaitomi simboliai.

  • Paradinė partizanė

    Paradinė partizanė, XVII–XVIII a.

    Paradinė partizanė, Bavarija, XVII–XVIII a.
    Partizanė – ietis plačiu dviašmeniu antgaliu su simetriniais sparnais iš šonų, arba be jų. Jos pavadinimas kyla iš italų klabos žodžio „partigiano“ – partizanas, grupuotės narys. XV a. partizanės buvo naudojamos Italijoje, o XVI a. paplito vokiečių landsknechtų daliniuose. XVI–XVII a. daugelyje Europos valstybių partizanė buvo pėstininkų dalinių karininkų ginklas – laipsnio ženklas, bei rūmų gvardijos ir monarchų asmens sargybinių ginklas. Tuo laikotarpiu dėl reprezentacinių funkcijų dominavimo partizanių antgalių paviršius būdavo puošiamas herbais ir skaičiais, antgaliai  turėdavo simetrinius sparnus, o prie movos apačios būdavo tvirtinamas kutas. Minėtą paskirtį partizanės išlaikė ir XVIII a.; kai kuriose valstybėse  buvo naudojamos ir XIX a. pradžioje. Iš partizanių kildinamas spontonas – ginklas plačiu ietigaliu ir po juo dažnais atvejais esančia kryžma (skersiniu). XVIII ir XIX a. šis ginklas taip pat buvo naudojmas daugelyje Europos kariuomenių kaip karininko laipsnio ženklas.
    Antgalį sudaro platus ietigalis, į viršų išlenkti sparnai, aštuonbiaunė mova su keturiais žiedais ir apkaustais. Antgalio paviršius yra puoštas cheminio ėsdinimo ir graviravimo būdu suformuota karinė kompozicija ,,armatūra“ (šalmai, kirasos, kirviai, kardai, špagos, ietys,  trimtai, būgnai ir kt.) augaliniais ornamentais. Ties sparnų viduriu yra pavaizduotas Bavarijos herbas  (2 liūtai ir 2 šachmatų lentos rašto laukai, esantys skyde su karūna). Prie movos pritvirtintas vyšninės ir gelsvos spalvos siūlių sudaromas kutas. Kotas aštuonbriaunis. Informacija apie gavimą: Pirkta Vokietijoje 1934. XI. 3.

  • Pėstininkų kapsulinis graižtvinis šautuvas, perdirbtas iš titnaginio.

    Pėstininkų kapsulinis graižtvinis šautuvas, perdirbtas iš titnaginio., 1853 m.

    Pėstininkų kapsulinis graižtvinis šautuvas, perdirbtas iš titnaginio, kalibras – 18,5 mm, Didžioji Britanija, Londonas, Tauerio ginklų gamykla, 1853 m.
    XIX a. pirmojoje pusėje išrasta ir paplitusi kapsulinė spyna, atvėrė naujas galimybes visuotiniam graižtvinių šautuvų panaudojimui kare. Graižtviniai ginklai buvo naudojami ir anksčiau, tačiau sudėtinga gamyba, šaudymo spartą mažinęs lėtas užtaisymas ribojo platesnį jų panaudojimą kariniuose konfliktuose. Graižtvinius šautuvus kare parastai naudodavo tik ypatingai įgudę šauliai, nuo XVIII a. antrosios pusės jėgerių daliniai. Tokių šautuvų užtaisymas per laibgalį buvo sudėtingas, nes kulką reikėdavo nustumti per graižtvas visu vamzdžio kanalo ilgiu. Po smūgių grūstuvu švininė kulka prasiplėsdavo ir įsispausdavo į graižtvas – vamzdžio kanalo paviršiuje esančius išilginius griovelius. Šūvio metu graižtvų priversta suktis kulka sukdavosi aplink savo ašį ir išskridusi iš vamzdžio, todėl žymiai geriau įveikdavo oro pasipriešinimą. Ji nuskrisdavo žymiai toliau, išsaugodavo tiesesnę trajektoriją, mažiau nukrypdavo nuo taikymosi ašies. Vėliau pasirodė graižtvinių šautuvų naudojimą palengvinęs užtaisymas per drūtgalį ir geresnes balistines savybes turėjusios kūgio formos kulkos.  XIX a.  pirmojoje pusėje dalis stipriausių Europos valstybių suskubo apginkluoti savo kariuomenes graižtviniais šautuvais. Viena iš šaunamųjų ginklų tobulinimo srityje pirmaujančių šalių buvo Didžioji Britanija. Kariuomenės poreikius turėjo patenkinti šalies teritorijoje veikiančios ginklų gamybos įmonės, pavyzdžiui Tauerio ir Enfildo gamyklos. Ginkluotuose konfliktuose ypač išryškėjo britų pėstininkų pranašumas. Ryškiausias naujais šautuvais ginkluotos Didžiosios Britanijos kariuomenės sėkmės pavyzdys buvo 1853–1856 m. Krymo karas. Mūšiuose ilgomis (kartais net 2 km siekiančiomis), plonomis linijomis išsirikiavusių britų pėstininkų ugnis padarydavo didelių nuostolių tuo metu daugiausiai titnaginius ir kapsulinius lygiavamzdžius šautuvus tebenaudojusiai Rusijos kariuomenei. Kapsulinio šautuvo greitošauda buvo 1,5 šūvio per minutę, o titnaginio – 1. Lygiavamzdžius ginklus efektyvaus šūvio nuotoliu graižtviniai lenkdavo net kelis kart.
    Ginklo vamzdis stačiakampėmis graižtvomis. Vamzdžio laibgalyje yra kryptukas, o arčiau drūtgalio reguliuojamas taikiklis su skale, kurioje pasirenkamas atstumas nuo 100 iki 900 jardų (apytiksliai nuo 90 iki 820 metrų). Ginklas užtaisomas per laibgalį. Spyna su gaiduku, kurio paviršius išorinėje ginklo pusėje raštuotas. Priekinis apkaustas, nuleistuko apsauga, spynos tvirtinimo varžtų poveržlės, buožės pado apkaustas ir vamzdeliai grūstuvui laikyti yra žalvariniai. Ginklas su grūstuvu. Ginklo išorinėje pusėje yra žymenys ir įrašai: spynos plokštelėje karūna ir VR  / 1853 / TOWER / karūna su strėle nukreipta žemyn, taikiklio pagrinde – karūna / B / 10 ir prastai išlikę įrašai. Ginklo viršuje, buožės žalvariniame apkauste yra: S. F. G. / D. S. / 13 / I. Ginklo vidinėje pusėje yra: taikiklio pagrinde – 2 / karūna su žemyn nukreipta strėle, drūtgalyje - karūna / TP / rodyklė / karūna / B / 9 / karūna su strėle, apsode tarp spynos tvirtinimo varžtų G. EDGE. Ginklo apačioje, prie nuleistuko – karūna / 12. Grūstuvo paviršiuje: prie išplatėjimo – I. 13, žemiau – karūna / B / neįskaitomas simbolis. Prie ginklo apsodo ties pirmuoju grūstuvo vamzdeliu yra pritvirtinta viena, o nuleistuko apsaugos priekyje kita diržo tvirtinimo kilpa. Per priekinį apkaustą išeinančioje fiksavimo dalyje yra G. Inventoriaus knygoje yra: 1933 m. 9/2(?) 12.

  • Pėstininkų šautuvas „Lee-Enfield Mk III*“,

    Pėstininkų šautuvas „Lee-Enfield Mk III*“,, 1916 m.

    Pėstininkų šautuvas „Lee-Enfield Mk III*“, 1907 m. modelis, kalibras – 7,71 mm. Dėtuvė dešimčiai šovinių, Nr. 4245, Didžioji Britanija, 1916 m. XIX a. devintajame ir dešimtajame dešimtmetyje Didžiosios Britanijos kariuomenė apsiginklavo pertaisomais šautuvais „Lee-Metford MKI“ (nuo 1889 m.) ir „Lee-Metford MKII“ (nuo 1892 m.) su šliaužiamosiomis spynomis ir aštuonių bei dešimties šovinių nenuimamomis dėtuvėmis. Šio šautuvo spyną sukūrė Džeimsas Parisas Ly (James Paris Lee), o septynių graižtvų vamzdį ir dėtuvę Viljamas Elisas Metfordas (William Ellis Metford). Šoviniai į dėtuve būdavo sudedami po vieną. Po šūvio užtaisymas ir daužiklio užvedimas būdavo atliekamas keturiais taktais: 1) pasukus į viršų spynos rankenėlę būdavo atrakinamas šovinio lizdas, 2) už rankenėlės traukiama spyna judėdavo atgal pašalinant panaudoto šovinio tūtelė, 3) į priekį stumiama spyna įstumdavo į šovinio lizdą iš dėtuvės spyruoklės iškeltą naują šovinį, o daužiklis užsifiksuodavo kovinėje padėtyje, 4) rankenėlę vėl nuleidus žemyn, šovinio lizdas būdavo užrakinamas ir ginklas būdavo paruoštas naujam šūviui. Nuo 1892 m. šaudymui iš „Lee-Metford“ pradėti naudoti šoviniai su bedūmiu paraku, kuris (lyginant su ankstesniu dūminiu) buvo efektyvesnis, mažiau teršdavo vamzdžio kanalą ir nepaskleisdavo šaudymui trikdančių dūmų. Jau 1895 m. Didžiosios Britanijos kariuomenė pradėjo naudoti naujus šautuvus „Lee-Enfield“. Ginklo pavadinimas jungia konstruktoriaus pavardę ir vietovės, kurioje buvo išsidėsčiusi jo konstrukciją tobulinanti įmonė pavadinimą; spynos mechanizmą sukūrė Džeimsas Ly, tobulinimo darbai buvo atliekami Karališkąjame lengvųjų ginklų fabrike Enfilde (Royal Small Arms Factory in Enfield). Pats šautuvas kilo iš „Lee-Metford“, todėl paveldėjo ir kai kuriuos svarbius jo konstrukcijos bruožus. Skirtumus sudarė tai, kad „Lee-Enfield“ vamzdis vietoje septynių turėjo penkias stačiakampes graižtvas ir kitokį taikiklį. Tokius šautuvus britų kariuomenė naudojo Pietų Afrikoje. Atlikus vėlesnius šio ginklo konstrukcijos tobulinimus, 1902 m. gruodžio mėnesį kariuomenė pradėta apginkluoti šautuvais „Lee-Enfield“ su santrumpa SMLE – Short Magazine Lee Enfield (trumpas, su dėtuve, Lee Enfield), kuris padėtas žymėti  Nr. 1 Mk I. Būtent šie ginklai ir jų modifikacijos buvo pagrindiniais britų kariuomenės šautuvais bemaž visą XX a. pirmąją pusę. „Lee-Enfield Nr. 1 Mk I“ buvo labai lengvai atpažįstamas, naują pėstininkų ginkluotės koncepciją atitinkantis šautuvas, turintis patrumpintą vamzdį. Ginklas atrodė neįprastai, ir išsiskyrė iš kitų šautuvų, kadangi jo apsodo galas buvo ties vamzdžio žiotimis. Šautuvo dėtuvė buvo užtaisoma dviem apkabom, po 5 šovinius kiekvienoje. Taikiklis buvo skirtas šaudyti atstumu iki 2000 jardų (1825 m). Šaudymui 1700–2800 jardų (apie 1560–2550 m) atstumu šautuvo vidinėje (kairėje) pusėje prie apsodo buvo pritvirtintas papildomas taikiklis su reguliuojamu dioptru (disku su anga, per kurią taikantis žiūrimą į kryptuką ir taikinį) bei kryptuku. 1907 m. pasirodęs „Lee-Enfield Mk III“ turėjo nuimamą dėtuvę, buvo užtaisomas iš apkabų, o virš dėtuvės turėjo užtaisymą palengvinančią bei paspartinančią arką, kuri nuo 1908 m. pradėta pritvirtinti ir prie kitų jos neturėjusių „Lee-Enfield“ šautuvų. Užtaisyti buvo galima ir po vieną šovinį. Atsirado įvairus žymėjimas skirtas ilgainiui modifikuotiems senesnės gamybos šautuvams (Mk I*, Mk I***, Mk II ir kt.). 1916 m. nusistovėjo labiausiai išplitusi SMLE šautuvų modifikacija „Lee-Enfield Mk III*“, kuris turėjo kiek pakitusią dėtuvę, plokščią gaiduką su grioveliais, kiek kitokį taikiklį ir neturėjo šoninio dioptrinio taikiklio. XX a. pirmojoje pusėje tai buvo vieni labiausiai pasaulyje paplitusių šautuvų. Pirmajame pasauliniame kare šiuos šautuvus naudojo britų ir jų kolonijų kariai. Šautuvai „Lee-Enfield“ buvo gaminami ir jais ginkluojamasi taip pat ir Antrojo pasaulinio karo metais. Po karo šiais geromis balistinėmis savybėmis ir patogumu pasižyminčiais šautuvais vis dar buvo ginkluoti daugelio valstybių kariai. 1979–1989 m. Afganistano karo metu šautuvus  „Lee-Enfield“ prieš SSRS pajėgas naudojo afganų kovotojai (Afganistane tokie britų šautuvai tebenaudojami ir mūsų laikais).
    Išorinėje (dešinėje) ginklo pusėje, spynos dėžutės pereinamoje detalėje (po spynos rankenėle): karūna G.R / ENFIELD / 1916 / SHTLE / III*. Išorinėje (dešinėje) ginklo pusėje, spynos priekyje yra raidė M. Spynos rankenėlės gale ir išorinėje ginklo pusėje (dešinėje) uokso priekyje kartojasi G4245. Kitoje uokso pusėje yra: karūna / karūna / GR /  95 / E  ir žymuo su raide P, saugiklio plokštumoje yra III (romėniškas skaičius). Toje pačioje ginklo pusėje, taikiklio apsaugoje yra apverstas skaičius 2. Saugiklio plokštelės apatinėje pusėje yra K / 8307. Priekinio apkausto apačioje yra: strėlė (žymuo) / karūna / X / N2. Apkausto priekinėje pusėje kartojasi numeris G4245. Ginklo apatiniame lovelyje prie priekinio apkausto yra: 5 /.../ 42...5. Išorinėje ginklo pusėje buožės varžte yra skaičius 2. Ginklo apsodas ir buožė pagaminti iš tamsios spalvos medienos, lakuoti. Ginklo dėtuvėje yra: priekinėje pusėje skaičius 3, apatinėje pusėje gale žymuo kurį sudaro vienas ant kito sudėti skaičiai 2 ir 3. Senoje inventoriaus knygoje yra įrašas: „Iš Centralinių Artil. sandėlių 1936m. I 13 d.“. Ginklas su senu numeriu žalvarinėje plokštelėje buožės priekyje II. 627.

  • Pėstininkų titnaginis šautuvas (pėstininkų fuzėja).

    Pėstininkų titnaginis šautuvas (pėstininkų fuzėja)., XVIII a. II p.

    Pėstininkų titnaginis šautuvas (pėstininkų fuzėja), 1740/1750 m. modelis, kalibras – 19 mm, Prancūzija, XVIII a. antroji pusė.
    Titnaginė spyna buvo tobulesnė už ankstesnes dantinę ir ratukinę spynas. Pėstininkų ir kavalerijos ginkluotėje ji išplito XVII a. antrojoje pusėje ir dominavo iki XIX a. pirmosios pusės. Tokia spyna turėjo gaiduką su „lūpose“ užspaustu titnago gabalėliu ir skiltuvą, kurie kartu su jų veikimą įgalinančiomis spyruoklėmis būdavo pritvirtinti prie plokštės. Ankstyvosiose titnaginėse spynose skiltuvas ir parako lentynėlės dangtelis buvo dvi atskiros dalys, naujesnėse jos sudarė vieną dalį. Prieš šūvį šaulys turėdavo atlaužti gaiduką ir nuleisti ant parako lentynėlės skiltuvą. Nuspaudus nuleistuką, paleistas ir spyruoklės veikias gaidukas titnagu skeldavo į skiltuvą, kuris atverdavo lentynėlę kibirkštims uždegdavusioms paraką. Titnaginių spynų gamyba buvo nesudėtinga. Naudoti tokias spynas buvo patogiau už dagtines ir ratukines. Iš titnaginių šautuvų buvo šaudoma maždaug dvigubai griečiau nei iš dagtinių šautuvų sumažinant intervalą tarp dviejų šūvių iki 1 minutės. Pagrindiniu titnaginės spynos kaip ir ankstesnių spynų trūkumu buvo tai, kad lentynėlėje esantis parakas sudrėkdavo dėl drėgno oro arba kritulių, todėl kibirkštys jo nepadegdavo. XVII a. buvo pradėta naudoti, o XVIII a. Vakarų pasaulyje visuotinai paplito praktiškos konstrukcijos prancūziškoji skeliamoji titnaginė spyna. XVIII a. mažesnio svorio titnaginės muškietos (fuzėjos) tapo pagrindiniais pėstininkų ginklais. Titnaginiai šautuvai graižtviniais vamzdžiais (štuceriai) buvo naudojami daugiausiai medžioklei, o nuo XVIII a. antrosios pusės ir naujos pėstininkų rūšies – jėgerių. Šautuvai prancūziškosiomis skeliamosiomis spynomis turėjo ir charakteringas prancūziškasias buožes, kurias be esminių pakitimų turi ir šiuolaikiniai šautuvai. Pagrindinę pėstininkų dalį sudariusių muškietininkų, arba fuzilierių, lygiavamzdžių šautuvų ugnis buvo netaikli, todėl didesniam psichologiniam efektui pasiekti buvo rikiuojamasi ilgomis linijomis ir šaudoma salvėmis. Esant geroms sąlygoms fuzėjų ugnis buvo pavojinga jau per 200 m, tačiau tokiu atstumu ji buvo neveiksminga, net tuomet, kai kuopos ar batalionai šaudydavo salvėmis. Lygiavamzdžiais šautuvais ginkluoti pėstininkai galėdavo pradėti efektyvų priešo apšaudymą prie jo priartėję mažesniu nei 100 m atstumu. Titnaginiai pėstininkų šautuvai buvo naudojami su tobulėjančios konstrukcijos durtuvais, kurie dar XVII a. pabaigoje–XVIII a. pradžioje galutinai išstūmė pėstininkų pikes. Ankstyvuosius į vamzdį įstatomus kamštinius durtuvus XVIII a. pradžioje pakeitė durtuvai su movomis, kurios leisdavo šaudyti iš ginklo su užmautu durtuvu. Siekiant pagerinti pėstininkų ginkluotės kokybę, lengvesnį, sklandesnį jos naudojimą ir taisymą, 1717 m. Prancūzijoje buvo išleistos taisyklės, kuriose buvo numatyti titnaginių pėstininkų šautuvų parametrai. Taisyklų apibrėžtą pavyzdį pradėta įvardinti modeliu (modelle). Taip atsirado pirmasis Prancūzijos kariuomenės pėstininkų šautuvų modelis, kuris buvo žymimas taisyklių išleidimo data – 1717. Tai buvo labai tikslinga naujovė, todėl 1720 m. prancūzų pavyzdžiu pasekė prūsai, o 1722 m. austrai. XVIII a. ketvirtajame dešimtmetyje prancūzai pradėjo tvirtinti ginklų vamzdžius prie apsodų žalvariniais arba plieniniais žiedais (apkaustais), kurie palengvino ginklų gamyba, laikydavo apsodo kanale grūstuvą.   
    Ginklas lygiu vamzdžiu. Laibgalyje yra kryptukas, prie drūtgalio vamzdis aštuonbriaunis. Prancūziškas skeliamasis gaidukas su įspaustu titnagu, kuris apgaubtas oda. Apsodo priekinėje pusėje yra plieninis apkaustas. Ginklas su grūstuvu. Keturi grūstuvo laikymui skirti vamzdeliai yra dekoruotais galais, kuriuose yra iškaltos juostelės. Spyną laikanti plokštelė S raidės formos. Ginklo išorinėje pusėje yra žymenys ir įrašai: spynos lentynėlėje – lelija (Burbonų herbo elementas) / C, lelija, V / I. F. C su karūna, vamzdžio šone ties skeltuvu RF. Ginklo viršuje ties drūtgaliu I. F. C su karūna. Ginklo vidinėje pusėje: vamzdyje prie drūtgalio – lelija, apsode ties nuleistuku – RF apskritime, buožės gale – 381(?), 1569. Ginklo apačioje: nuleistuko apsaugos tąsą laikančių varžtų galvutėse yra monogramos su karūnomis, buožėje – vienareikšmiškai neidentifikuojami simboliai / 255. Grūstuvo gale, ties išplatėjimu yra: S / C / 681. Išorinėje ginklo pusėje, buožėje yra žalvarinė lentelė su Nr. II 320. Inventoriaus knygoje yra: Pirktas 1933m. II. 16d. iš firmos Leopold Werch.

  • Rodomi įrašai nuo 1 iki 12
  • Įrašų skaičius puslapyje:
  • Puslapis: iš: 3
Vidutinis (0 Balsai)
Vidutinis įvertinimas yra 0.0 iš 5.
Dar nėra komentarų. Būti pirmam.