• TAIKIOJI IR KARINGOJI AZIJA

      TAIKIOJI IR KARINGOJI AZIJA

      Vaizdinguose Kinijos, Japonijos ir Indijos menininkų kūriniuose matome kasdienius darbus atliekančius paprastus žmones, svarbius reikalus sprendžiančius ar damų ir dvariškių apsuptyje besiilsinčius arba medžiojančius kilminguosius. Kituose kūriniuose jie apsiginklavę, pėsti ar raiti stoja į mūšį, vildamiesi pasiekti pergalę ir taiką. Iki mūsų dienų išliko įvairūs tų žmonių sukurti ir naudoti daiktai. Vieni svarbiausių ir įdomiausių iš šių daiktų yra ginklai, kurių savo rinkiniuose turi ir Vytauto Didžiojo karo muziejus. Kai kurie iš parodoje pateikiamų XVI–XIX a. ginklų yra įsigyti pastaraisiais metais, todėl visuomenei pristatomi pirmą kartą. Pažvelgę į juos matome ne vien kovos ir medžioklės įrankius, bet ir nagingų meistrų sukurtus meno kūrinius. Šie iš skirtingų Azijos kraštų kilę ginklai puikiai atskleidžia juos naudojusių tautų karybos ypatumus, tradicijas ir meninį skonį.
      Kinijos civilizacija yra viena seniausių pasaulyje. Rytų Azijoje įsikūrusi šalis pakeitė ir daug ko išmokė į ją įžengusius užkariautojus, tačiau ir pati perėmė jų atsineštas naujoves. Mongolai į Kiniją atsigabeno raitelių naudotus lenktus kardus, kurie tapo pavyzdžiu kinų kardams, pakeitusiems iki tol jų turėtus tiesius kalavijus. Valdant mandžiūrams atsirado ir paplito poriniai kardai tiesiomis geležtėmis. Mūšyje jie naudoti tuo pačiu metu, dešinėje rankoje laikant vieną kardą, kairėje – kitą. Kai kuriuose šalies regionuose iki pat XIX a. buvo plačiai naudojami itin senos konstrukcijos šaltieji ir šaunamieji ginklai. Kinijai šiuo metu priklausančio Tibeto gyventojai iki pat XIX a. buvo ginkluoti dviašmeniais kalavijais patangais ir dagtiniais šautuvais medomis, kurių apačioje pritvirtinta dviejų kojelių atrama, padėdavo šauliui geriau nusitaikyti.
      XII–XIV a. Japonijos vidaus karuose tarp atskiras žemes valdančių klanų iškilo ir suklestėjo samurajų luomas. Visame pasaulyje šiuos karius išgarsino pasakojimai apie jų garbingumą, ištvermę, kantrybę, kautynėse parodytą drąsą ir profesionalumą. XIV–XVI a. samurajai tapo kariais-menininkais. Privaloma jų parengimo dalis – arbatos gėrimo ceremonija ir ikebanos (gėlių puokščių sudarymo) menas – turėjo suteikti kariams subtilumo, savitvardos ir ramybės. Į karą išvykstantys samurajai apsivilkdavo lakuotus šarvus ir šalmus, apsiginkluodavo kardais, lankais ir strėlėmis, ietimis ir naginatomis. Labiausiai pagarsėjusį samurajų kardų komplektą sudarė tipinis kardas katana ir trumpasis kardas vakizašis. Pirmasis skirtas kautis atvirame lauke, antrasis – patalpose, taip pat naudotas nukirsdinti priešus arba atlikti ritualinę savižudybę – sepuku (harakiri). Samurajaus kardo gamyba kalviui buvo dvasinis kelias. Toks ginklas būdavo suasmeninamas, naudojamas ir prižiūrimas laikantis griežtų taisyklių.
      1543 m. Tanegašimos saloje išsilaipinę portugalai, atgabeno ir į Japoniją rankinius šaunamuosius ginklus arkebuzas, kurioms prigijo salos pavadinimas – tanegašima. Tokius ginklus pradėta gaminti ir pačioje Tekančios saulės šalyje, kurioje juos daugiausia naudojo samurajams talkinę nekilmingi pėstininkai ašigaru. Izoliacionizmo laikotarpiu (1631–1854) šalis gyveno sąlyginėje taikoje, todėl ankstesnio vaidmens jau nebevaidinantis samurajų luomas palaipsniui nusmuko. XIX a. antrojoje pusėje Japonijos vadovybė pradėjo kurti vakarietiško pavyzdžio kariuomenę, numalšino naujovėms pasipriešinusių samurajų sukilimą ir atėmė iš jų privilegijas. Ilgainiui samurajų kardai ir šarvai tapo daugelio pasaulio kolekcijų puošmena.
      Neramius karų laikus viduramžiais išgyveno ir Pietų Azijoje įsikūrusi Indija. Paradoksalu, tačiau tuo pačiu metu Indija išgyveno ir kultūrinį pakilimą. Šiaurinėje krašto dalyje indų ir musulmonų kultūrų samplaika sukūrė savitą architektūrą, muziką, literatūrą ir aprangą. XVI a. pirmojoje pusėje Vidurio Azijos tiurkų valdovas Babūras Timūridas įkūrė Mogolų imperiją, kuri egzistavo kelis šimtmečius, apėmė šiaurės Indiją ir Afganistaną. Nenukariauta pietų Indija buvo valdoma induistų dinastijos. XIX a. visa Indija tapo Didžiosios Britanijos kolonija.
      Karų nuolat apimto Indostano pusiasalio ginklakaliai gamino labai įvairius šaltuosius ginklus. Geležtės dažnai būdavo įvežtinės. Indijos kariai ginklavosi kardais – talvarais, šamširais, ir kalavijais – khandomis, patomis. Patyrusio radžputų raitelio rankose khanda (kalavijas plačia ir masyvia geležte) buvo priešams baimę keliantis ginklas. Vienas plačiausiai indų naudojamų kardų buvo talvaras, kurio kilmė siejama su musulmonų tiurkų įtaka. Buvo gaminami puošnūs auksuoti, emaliuoti, brangakmeniais inkrustuoti talvarai, kuriuos naudojo Indijos kilmingieji, ir nedekoruoti paprastiems pėstininkams skirti ginklai. Viduramžiais geležtes indų talvarams gamindavo nagingi Persijos ir Damasko meistrai, o nuo XVI a., neturint galimybių jas įsivežti – patys indų ginklakaliai. Tarvaro geležtė buvo efektyvi ir kertant, ir duriant. XVI–XVII a. paplito artilerijos pabūklai ir rankiniai šaunamieji ginklai, kaip indų dagtinė muškieta toradaras.

Parodos objektai

   
  • Dagtinis graižtvinis šautuvas meda

    Dagtinis graižtvinis šautuvas meda, XVIII–XIX a.

    Kalibras – 8 mm. Ginklas su graižtviniu vamzdžiu, dagtine spyna, mediniu apsodu su apačioje pritvirtintomis atraminėmis kojelėmis. Ginklo  vamzdis su šešiais graižtvas sudarančiais grioveliais. Vamzdžio laibgalyje yra kryptukas, drūtgalyje – taikiklis. Ties laibgaliu vamzdis su briaunomis, kurių šešios viršutinės yra aiškiai suformuotos. Laibgalyje priešais kryptuką ir briaunų gale yra po vieną vario lydinio juostelę įleistą į vamzdžio paviršių. Kryptukas išdėstytas per 13 mm nuo žiočių. Briaunuota vamzdžio dalis ir kryptukas puošti mažyčiais išgraviruotais taškeliais. Laibgalio srityje vamzdis apsuktas ir surištas su apsodu organinės kilmės (sausgyslės?) virvute. Vamzdžio drūtgalio viršuje taip pat šešios briaunos ir vario lydinio juostelė. Šioje vietoje vamzdžio paviršius puoštas išgraviruotais taškeliais ir S pavidalo raštais. Prie uždegimo angos (ginklo išorinėje pusėje) trūksta parako lentynėlės. Taikiklis įleistas į vamzdį 50 mm nuo vamzdžio galo. Viršuje už drūtgalio išdėstyta plokštelės pavidalo vamzdžio tąsa, per kurią vamzdis sujungtas su apsodu varžtu. Serpentinas ir nuleistukas sudaro vientisą dalį, kurią po parako uždegimo į pradinę padėtį grąžina buožėje esanti spyruoklė. Nuleistuko apačia platesnė, su išpjova pirštui. Apsodas šviesios medienos, lakuotas. Jis platesnis ties serpentinu, kur pereina į žuvies uodegos formos buožę. Buožė su briaunomis, gale pritvirtinta tamsesne plokštele. Ties vamzdžio viduriu ir drūtgaliu apsodas su plieno kilpomis, kurių galai dailiai išpjaustyti. Apsodo priekinės pusės apačioje yra stačiakampio formos išplatėjimas kojelėms tvirtinti. Viršutinė kojelių dalis medinė, o apatinė į šonus palinkusių plieno strypų pavidalo. Ties medinės dalies viduriu kojelės sujungtos dailiai išpjaustyta plieno plokštele. Ginklo apsodo griovelyje yra plieninis į apačią platėjantis grūstuvas. Jo viršutinis galas yra disko pavidalo. Apsodo dešinėje pusėje, po serpentinu trūksta antgalio formos puošybos detalės strėlėse. Buožės kakliuko dešinėje pusėje yra senas numeris žalvarinėje plokštelėje II. 725. Aprašė. V. Airini.

  • Trumpasis japonų kardas vakizašis, su makštimi ir peiliu

    Trumpasis japonų kardas vakizašis, su makštimi ir peiliu, XIX a. vid.

    Trumpasis japonų kardas vakizašis, su makštimi ir peiliu, Japonija, XIX a. vidurys. Ašmenys suformuoti ir užgaląsti. Geležtė poliruota. Kardas turi vario lydinio, ornamentuotą kryžmą (diską). Rankena medinė, apsukta medžiagine, geltonos spalvos juosta. Metalinis rankenos antgalis ir žiedas prie kryžmos puošti chrizantemos ornamentais. Kardo rankena neturi prie geležtės ją fiksuojančios detalės. Makštis medinė, lakuota ir dekoruota dryžiais, su viena odine tvirtinimo kilpa ir chrizantemų motyvais puoštu metaliniu antgaliu. Makšties lizde yra mažasis peilis kozuka. Jis plieninis su vario lydinio rankena. Geležtė nulaužta. Išorinėje peilio geležtės pusėje yra įrašas hieroglifais. Peilio rankenos išorinė pusė puošta augaliniu ornamentu. Rankenos vidinėje pusėje yra įrašas: Marcelli Subienski z Japonii 1862.

  • Dagtinė arkebuza tanegašima

    Dagtinė arkebuza tanegašima, XVI a. II p. – XVII a.

    Dagtinė arkebuza tanegašima, kalibras – 11,6 mm, Japonija, XVI a. II pusė–XVII a. 1543 m. šautuvus į Japoniją įvežė portugalai, kurie pirmiausia išsilaipino Tanegašima (angl. Tanegashima) saloje, esančioje piečiau Kiūšiū. Arkebuzos buvo vienos pagrindinių į Japoniją portugalų, o vėliau ir ispanų įvežamų prekių. Šioje šalyje arkebuzai prigijo minėtos salos pavadinimas – tanegašima. Supratę arkebuzų teikiamas galimybes ir tikėdamiesi jų pagalba įveikti savo priešininkus, Japonijos daimio (kunigaikščiai) stengdavosi įsigyti jų kuo daugiau. Nepaisant didelių importo mastų, šautuvų krašte vis tiek trūko, todėl daimio, o taip pat Honšiu salos pietinėje dalyje esančio Sakai miesto pirkliai ir net kai kurie budistų vienuolynai ėmėsi organizuoti jų gamybą. Ginklai buvo 90–140 cm ilgio, paprastai aštuonkampiais vamzdžiais, su taikikliu ir kryptuku, dagtinėmis spynomis su spyruoklės nuleidžiamu serpentinu ir trumpomis buožėmis, kurios nebuvo skirtos remti į petį įprastu būdu. Vidinių karų metu arkebuzas daugiausiai naudojo japonų pėstininkų ašigaru formuotės arkebuzininkai. Mūšyje arkebuzininkai pradėdavo priešo apšaudymą ne didesniu nei 100 m atstumu. Tarp samurajų parakiniai šaunamieji ginklai, kaip iš dalies ir lankai, nebuvo populiarūs. Tai prieštaravo jų garbės kodeksui. Tačiau ne visi Japonijos kariniam elitui priklausę žmonės vengė naudoti šiuos ginklus. 1549 m. Šimazu (angl. Shimazu, rus. Симадзу) klano kariai buvo pirmieji samurajai, mūšyje panaudoję arkebuzas. Po vidinių karų laikotarpio, japonai plačiai panaudojo arkebuzas ekspansijos į Korėją metu. Izoliacionizmo politikos laikotarpiu (1631–1854) šautuvų gamyba ir panaudojimas Japonijoje buvo apriboti. Platesnis jų panaudojimas atnaujintas pasibaigus izoliacionizmo laikotarpiui XIX a. antrojoje pusėje.
    Ginklo vamzdis charakteringai briaunuotas (8 briaunų). 19 cm nuo ginklo drūtgalio yra taikiklis, o laibgalyje – kryptukas. Vamzdis juodintas ir dekoruotas ėsdinimo ir graviravimo būdu. Nuo laibgalio ginklo vamzdžio viršutinėje pusėje pavaizduoti: besileidžianti gervė vario spalvos kojomis ir galvos viršutine dalimi, plieno spalvos plunksnomis ir snapu / pušies šakos, sudarytos lituotu žalvariu su juodais kontūrais, kuriais yra sukurtas spyglių, šakų vaizdas / stovinti gervė vario spalvos kojomis ir galvos viršutine dalimi, plieno spalvos plunksnomis ir žemyn nukreiptu išžiotu snapu. Spynos dalys, ir apkaustai žalvariniai. Spyna veikianti išorinėje plokštės pusėje pritvirtintos žalvarinės spyruoklės atpalaidavimo principu. Jos nuleidžiamas serpentinas taip pat žalvarinis. Spynos plokštė stačiakampė (trūksta vienos kniedės). Jos priekinėje pusėje, ties serpentino ašimi yra žymuo. Plieninę parako lentynėlę ir viršaus ir iš apačios gaubia žalvarinis dangtelis. Apsodą su buože jungia platus apkaustas. Šio apkausto viršutinė pusėje ir prie jo prigludusioje plokštelėje yra išgraviruota gėlė, sudaryta iš neišsiskleidusio ir išsiskleidusio žiedų, lapelių ir stiebo. Pastaroji plokštelė dekoratyviai išpjaustytais kraštais pritvirtinta prie buožės žalvarinėmis vinutėmis (3 trūksta) ir kniede. Nuleistuko apatinė dalis ovalo formos. Jos anga aprėminta keturių dalių žiedo pavidalo plokštele. Apatinėje buožės pusėje, tarp nuleistuko apsaugos ir apsodą su buože jungiančio apkausto yra rozete (gėlės žiedo pavidalo) aprėmintos auselės laikomas žiedas, rozetė ir prie apkausto esanti plokštelė su širdelės pavidalu iškirpimu per vidurį. Apsodas dviejų dalių, kurių jungimo linija matoma ginklo apatinėje pusėje. Vamzdis su apsodu sujungtas per apsode esančias ašines jungtis ir žalvarinius apkaustus (vienas yra drūtgalyje, kitas – 18 cm nuo laibgalio). Visų trijų jungiančių ašių angų kraštai aprėminti  žalvarinėmis rozetėmis-žiedeliais (po 3 iš kiekvienos pusės). Buožės priekyje yra ištisinė anga su žalvariniu vamzdeliu viduje. Jos išorinėje pusėje iš žalvarinės plokštelės dailiai išpjaustytas liūtas, įspaustais tamsintais kontūrais, kurie išryškina atskiras jo kūno dalis. Buožės viršuje yra į jos galą užlenktas žalvarinis apkaustas (trūksta 1 jį laikančios vinutės), o apačioje esančioje plokštumoje apskritoje (21 mm diametro) plokštelėje graviruotų taškų fone pavaizduotas hieroglifas. Vidinėje buožės pusėje yra žalvario ir vario žiedų aprėminta anga, ir keturios žiedų pavidalo rozetės, kurios skirtos spynai prie ginklo tvirtinti. Buožė ir apsodas rudos medienos, lakuoti. Trūksta grūstuvo. Įrašas inventoriaus knygoje: 1933 m. vasario 10 d. pirktas iš firmos M. Ksinski. Ginklas su senu numeriu žalvarinėje plokštelėje II. 342 prie buožės kakliuko, apatinėje buožės pusėje esantis žiedas su apskritu žetonu, kuriame skaičius 32.

  • Kardas talvaras

    Kardas talvaras, XIX a.

    Kardas talvaras, Indija, XIX a. Su medine oda aptraukta makštim. Geležtė nežymiai lenkta, vienašmenė, plokščia, truputį platėjančia abipusiai aštria plunksna. Geležtė gerokai platesnė prie gardos. Efesą sudaranti garda ir rankena yra viena plieninė dalis. Kryžma su skersine tąsa (ūsais) abiejose pusėse. Iš kryžmos išeinantis S raidės formos apsauginis lankelis, kurio gale pavaizduota gyvūno galva. Rankenos diskas su smaigaliu, kurio kalinėtam pagrindui suteiktas spinduliuojančios žvaigždės pavidalas. Išorinėje rankenos pusėje prie disko gali būti prastai išlikę įrašai. Makštį sudaro dvi medinės dalys, kurios klijuojant aptrauktos plona juodos spalvos oda. Makštis nuo kito kardo.

  • Durklas kataras

    Durklas kataras, XIX a. – XX a. pr.

    Ginklą sudaro geležtė ir rankena. Geležtė plati, su išilgine briauna abiejose pusėse. Ašmenys suformuoti, galąsti. Tarp rankenos šoninių strypų yra įmantrios formos laikymo elementas. Aprašė V. Airini.

  • Kovinis kirvis tabaras

    Kovinis kirvis tabaras, XVIII–XIX a.

    Kovinis kirvis tabaras. Ginklą sudaro plieninis antgalis ir medinis kotas. Antgalis lenktais ašmenimis, ilgėjančiais į apačią. Ašmenys atšipę, su įkirtimais. Ties mova ir penties pusėje antgalis turi briaunas ir griovelius. Pentis stačiakampio formos. Jos plokštumoje įspaudžiant ir graviruojant pavaizduotas aštuonkampis su katę primenančiu gulinčiu keturkoju gyvūnu. Antgalio paviršius iš visų pusių puoštas auksavimo būdu sukurtais raštais ir, gal būt, įrašais. Jis pritvirtintas prie koto viršuje esančia apskrita išgaubta detale. Šios detalės viršuje įspaudžiant ir graviruojant pavaizduotas žiedą primetantis ornamentas, kurio keturi žiedlapiai su vario lydinio intarpu. Kotas su trim išdrožtais žiedais ir ovalo formos galu. Aukščiau viršutinio žiedo kotas su dviem grioveliais, išmargintas raštais, dažytas juodai. Trys apatinės, žiedų viena nuo kitos atskirtos atkarpos dažytos skirtingomis spalvomis – viršutinė tamsiai ruda, vidurinioji žalia, apatinė tamsiai ruda. Po dažais matosi ir kitas auksaspalvis dažų sluoksnis. Kotas lakuotas. Jo apačioje tamsiai raudonais dažais pavaizduotas septynkampis. Aprašė V. Airini.

  • Rodomi įrašai nuo 1 iki 6
  • Įrašų skaičius puslapyje:
  • Puslapis: iš: 1
Vidutinis (0 Balsai)
Vidutinis įvertinimas yra 0.0 iš 5.
Dar nėra komentarų. Būti pirmam.