Kauno ir Kauno rajono piliakalniai Balio Buračo negatyvų kolekcijoje

Balys Buračas (1897–1972) gimė Sidarių kaime, Radviliškio rajone. Tai kraštotyrininkas, publicistas, muziejininkas, tačiau labiausiai išgarsėjęs kaip fotografas. Radviliškiečiui lemtingas epizodas buvo 1915 m., kuomet iš vokiečio kareivio mainais už savo išdrožinėtą lazdą gavo fotoaparatą. Nuo tada prasidėjo jo kelionės pėsčiomis ir dviračiu su fotoaparatu po Lietuvą. Įgijęs jaunesniojo mokytojo teises, 1921–1928 m. mokytojavo Šiaulių apskrities mokyklose. Jam pakankamai buvo sunku suderinti pedagoginį darbą su kraštotyrine fotografine veikla, todėl 3-ojo dešimtmečio pabaigoje atsidėjo tik fotografavimui ir apkeliavo visą Lietuvą. Fiksuojama buvo tai, ko nespėjo sunaikinti laikas, karai, civilizacija. Iki 1944 m. B. Buračo kolekciją sudarė 18000 negatyvų, 26400 pozityvų, 3650 konservuotų margučių, 370 liaudies meno rinkinių. Antrojo pasaulinio karo metu pražuvo beveik pusė kraštotyrininko negatyvų. Tuomet fotografas atsidėjo kruopščiam darbui, nes reikėjo sutikrinti kas likę. Pokariu B.Buračas dirbo Karmėlavos vidurinėje mokykloje ir toliau fotografavo tai, kas po karo liko nesunaikinta. Vytauto Didžiojo karo muziejaus rinkinius B. Buračo negatyvų kolekcija paties fotografo reikalavimu papildė XX a. 8-jame dešimtmetyje.
B.Buračas per kelis dešimtmečius spėjo užfiksuoti ir įamžinti unikalius Lietuvos vaizdus. Dalį vaizdų įamžino tuo metu labai brangiose stiklo plokštelėse. Tai ir dokumentiški ir meniški kadrai. Jis išliko realistas, vaizdai nepasaldinti, pilni skurdo ir vargo. Jis išgelbėjo ne vieną tūkstantį vaizdų ir išsaugojo ateities kartoms. B. Buračas išmaišė visą Lietuvą fiksuodamas miestelių, kaimų vaizdus, žmones darbo ar atokvėpio metu, jų kasdienybę, tuo pačiu užrašinėjo tautosaką, papročius.
Tuo pačiu B. Buračas nemažiau domėjosi ir piliakalniais. Gyvenimo eigoje įamžino beveik 200 Lietuvos piliakalnių. Fotografo įamžintų piliakalnių kolekciją, saugomą Vytauto Didžiojo karo muziejuje, sudaro daugiau nei 1000 negatyvų foto juostelėse ir stiklinėse plokštelėse.
Piliakalniai neabejotinai gali būti laikomi unikaliais Lietuvos archeologijos, istorijos ir kraštovaizdžio paminklais. Jie turistams – išskirtinis peizažas, mokslininkams – tyrimų objektas, menantis pagoniškus baltų laikus, praeities kovas, kasdienybę, tikėjimo apraiškas. 2017 metai Lietuvoje paskelbti kaip piliakalnių metai ragina pasižiūrėti į praėjusiame šimtmetyje B. Buračo pastangomis užfiksuotus Lietuvos piliakalnius. Tai itin aktualu dabar ir dėl to, kad piliakalniai laikui bėgant vis labiau gamtos ir žmogaus veikiami nyksta.
Šioje virtualioje parodoje pristatoma tik nedidelė dalis Balio Buračo XX a. 4–7 dešimtmečiuose įamžintų piliakalnių. Parodai atrinkti Kauno ir Kauno rajono piliakalniai, ne tik dėl to, kad B. Buračas juos daug fotografavo pats kurį laiką gyvendamas Kaune. Regiono piliakalniai atskleidžia Kauno ir Kauno rajono išskirtines kraštovaizdžio formas ir neabejotinai gali sužadinti norą aplankyti piliakalnius ir jais plačiau susidomėti ne tik kauniečius.
Solveiga Lukminaitė