• Muzikantai Balio Buračo akimis. XX a. 3–4 dešimtmetis

      Muzikantai Balio Buračo akimis. XX a. 3–4 dešimtmetis

      Balio Buračo negatyvų kolekcija

      Vytauto Didžiojo karo muziejus gali pagrįstai didžiuotis Balio Buračo (1897–1972) dovanota negatyvų kolekcija, kurioje yra apie 10 000 negatyvų. Nemaža jų dalis – stiklo plokštelės.
      Balio Buračo, vieno iš Lietuvos fotografijos pradininkų, įamžinti vaizdai – jau savaime yra ir menas, ir istorija, padedanti išsaugoti tautos atmintį.
      Balys Buračas per visą savo darbingą gyvenimą apkeliavo gimtąjį kraštą dviračiu su fotoaparatu rankose ir užfiksavo beveik visą etnografinę Lietuvą, pateikdamas išsamų senojo kaimo portretą. Kraštotyrininkas, fotografijoje plėtodamas etnografinę temą, visuomet išliko realistas.
      B. Buračo darbai neliko nepastebėti ir už Lietuvos ribų. 1937 metais jis dalyvavo Paryžiaus tarptautinėje meno ir technikos parodoje, kur pateikė dvidešimt penkių kraštotyrinių nuotraukų kolekciją ir laimėjo aukso medalį.
      Didžiausią meninę vertę turi tie vaizdai, kurių centre – žmogus. Jį B. Buračas užfiksavo visapusiškai – ne tik kasdieniuose darbuose, bet ir pasilinksminimuose.
      B. Buračo vaizdų lobyne – ir tarpukario Lietuvos muzikantų portretai. Juos taikliai apibūdino fotografijos istorikas, kritikas Skirmantas Valiulis: „Buračo fotografijose irgi daug kas suderinta: žmogus rikiuojamas prie žmogaus, <...>, muzikos instrumentas – prie žmogaus rankų.
      Ir visur išlaikomas tikslas – žmogus ką nors daro. Jeigu sėdi su kanklėmis ant kelių, tai tarsi groja.“ Žvelgdamas į B. Buračo įamžintus žmonių portetus S. Valiulis rašė: „Įvairūs ir veidų deriniai: vienų veidai panirę į save, žmonės aiškiai pastatyti ar pasodinti tam tikra poza, kitų, ypač jaunesnių, akys žiūri tiesiai į objektyvą... Žmonėms fotografuotis dar buvo neįprasta naujovė...
      B. Buračas – fotografas profesionalas, besinaudojantis klasikinėmis portretų fotografavimo priemonėmis: poza, pirmojo plano ir fono deriniais, šviesa ir šešėliais.“
      B. Buračas ne tik užfiksavo beveik prieš šimtmetį gyvenusius ir grojusius muzikantus, jų instrumentus, bet ir juos supusią aplinką. Jo tikslas buvo ne tik kaupti fotografijų archyvą, bet ir papildyti jį tekstu – savais aprašais. Todėl daug kur B. Buračo fotonegatyvų registracinėse aprašų knygose (jos taip pat saugomos Vytauto Didžiojo karo muziejuje) pateikiamas ne vien vaizdas, bet ir su juo susijęs aprašas-biografija ar muzikantų atsiminimai bei pasakojimai, kurie pateikiami gana plačiai ir įdomiai, paįvairinami papročių ir prietarų aprašymais.
      Anot B. Buračo, kaimo muzikantai, ypač kanklininkai, Žemaitijoje paprastai buvę labiau gerbiami už kitus muzikantus. Kanklininkas būdavęs mielas svečias ne tik kaime, bet ir dvare, klebonijoje ir kitur. Gal todėl ne vieną jų 1935–1939 metais Balys Buračas yra nuvežęs į Kauno tautosakos archyvą įrašyti dainų į fonografo plokšteles.
      Kanklininkas Petras Lapienė (g. 1866 m.) taip yra pasakojęs B. Buračui apie kanklių darymą: „Rinkdavęsi medį, laiką ir bėgdavę į mišką kanklėms medį kirsti, kai išgirsdavę šioje apylinkėje pasimirus žmogų. Taip darę tikėdami, jog kanklės bus garsesnės. Žiemos metu tikdavęs klevas ir uosis iš miško gilumos, iš medžio viršūnės. Bet išskaptuoto gluosnio kanklės, sako, turinčios gražiausią balsą.“ O suderinant kanklių stygas, reikia „varžtus sukti dantimis“.
      Senu lietuvių papročiu mirdamas tėvas palikdavo kankles įpėdiniui, kuris jas laikydavo ypatingoje pagarboje. O kanklininkui mirus, ant jo kapo padėdavo kankles, kad skambintų vėjas… Jos ten ir supūdavusios.
      Panemunių kanklininkas Jonas Staniulis (g. 1862 m.) yra pasakojęs apie muzikantus-raganius, velnio muzikantus, kurie pakerėdavę kankles ir šios skildavusios perpus...
      Rasime medžiagos ir apie kitus senuosius lietuvių liaudies muzikos instrumentus – cimbolus, ožragį, birbynę, trimitą, lamzdelį – bei jų meistrus, muzikuojančius šiais instrumentais.
      Stengdamasis apie muzikantus palikti kuo daugiau informacijos, B. Buračas yra užrašęs net kai kurių repertuarą, įdomius gyvenimo įvykius. Štai kokių linksmų prierašų yra prie muzikantų nuotraukų: „Povilas Kriukas – lamzdelininkas. Jo šunelis buvo įsigudrinęs taktan pataikyti. Jis išsiviepęs kiaukčiojo, tik nežinia – iš malonumo ar neapsikęsdamas. O žmonėms jo šeimininko grojimas didžiai patikdavo.“
      Didžiausias B. Buračo nuopelnas tas, kad jis išgelbėjo ne vieną tūkstantį vakarykštės Lietuvos vaizdų, tarp jų – ir muzikantų. Šiam darbui jis paaukojo ištisus dešimtmečius – visą savo gyvenimą. Kad praeitis gyventų mumyse…
      Vytauto Didžiojo karo muziejus maloniai kviečia pasigėrėti Balio Buračo užfiksuotais muzikantų portretais (XX a. 3–4 dešimtmetis). Nes niekur kitur jų nebepamatysime...
      Danutė Tamošaitienė

Parodos objektai

   
  • Negatyvas. Muzikantų Abromavičių šeima

    Negatyvas. Muzikantų Abromavičių šeima, 1937 m.

    Balys Buračas

    Muzikantų šeima: Kazė Abromavičienė (60 m.), žymi dainininkė, mokanti per šimtą lietuviškų dainų, Stasys Abromavičius (65 m.),  kanklininkas, ir jų duktė Stasė Abromavičiūtė (16 m.), gabi smuikininkė, kanklininkė ir dainininkė. Lyduvėnų miestelis, Šiluvos valsčius, Raseinių apskritis. 1937 m.

  • Negatyvas. Muzikanto Antano Abromavičiaus (g. 1871 m.) šeima

    Negatyvas. Muzikanto Antano Abromavičiaus (g. 1871 m.) šeima, 1937 m.

    Balys Buračas

    Muzikanto Antano Abromavičiaus (g. 1871 m.) šeima. Tėvas su savo trimis sūnumis koncertuoja savo kieme.
    Godlaukio vienkiemis, Lyduvėnų apylinkė, Šiluvos valsčius, Raseinių apskritis. 1937 m.

    Antanas Abromavičius, tėvas – senas žemaičių kanklininkas (nuotr. groja smuiku) ir trys jo sūnūs (nuotr. vyriausiasis sūnus su kanklėmis, vidutinysis – su „bosu“ ir jauniausiasis – su smuiku). Kanklėmis gerai skambina ir visi jo sūnūs. Antanas Abromavičius ne tik žymus žemaičių kanklininkas, bet ir geras kanklių gamintojas.

  • Negatyvas. Kanklininkas Antanas Abromavičius (g. 1871 m.) kankliuoja savo darbo senomis kanklėmis

    Negatyvas. Kanklininkas Antanas Abromavičius (g. 1871 m.) kankliuoja savo darbo senomis kanklėmis, 1937 m.

    Balys Buračas

    4. Kanklininkas Antanas Abromavičius, sūnus Juozo (g. 1871 m.), kankliuoja savo darbo senomis kanklėmis savame sodelyje, Dubysos žavingose pakrantėse. Godlaukio vienkiemis, Lyduvėnų apylinkė, Šiluvos valsčius, Raseinių apskritis. 1937 m.

  • Negatyvas. Kanklininkas Abromavičius, vyriausiasis Antano Abromavičiaus sūnus (27 m.)

    Negatyvas. Kanklininkas Abromavičius, vyriausiasis Antano Abromavičiaus sūnus (27 m.), 1937 m.

    Balys Buračas

    Abromavičius, vyriausiasis Antano Abromavičiaus sūnus (27 m.), gabus kanklininkas, skambina kieme, gražiame Dubysos krante, su tėvo kanklėmis. Godlaukio vienkiemis, Lyduvėnų apylinkė, Šiluvos valsčius, Raseinių apskritis. 1937 m.

  • Negatyvas. Kanklininkė Stasė Abromavičiūtė (16 m.) skambina tėvo kanklėmis

    Negatyvas. Kanklininkė Stasė Abromavičiūtė (16 m.) skambina tėvo kanklėmis, 1937 m.

    Balys Buračas

    Kanklininkė Stasė Abromavičiūtė (16 m.) skambina tėvo kanklėmis. Lyduvėnų miestelis, Šiluvos valsčius, Raseinių apskritis. 1937 m.

    Skambinti kanklėmis išmokusi iš savo tėvo, kuris yra vienas žymiųjų Žemaitijos kanklininkų. Ji iš tėvo išmokusi groti ir smuiku. Kaip gabi smuikininkė tėvą žymiai pralenkusi. S. Abromavičiūtė moka daug senovinių lietuvių liaudies dainų ir daug jų nuolatos padainuoja, pritardama kanklėmis pati viena arba kartu su savo motina ar pusbroliais.
    Kraštotyrininkas ir fotografas Balys Buračas savo aprašuose pažymėjo, jog dainininkę Stasę Abromavičiūtę, jos motiną, gerą dainininkę, ir tėvą Stasį 1937 metais nuvežė į Kauną, į Lietuvių tautosakos archyvą, užrašyti į plokšteles jų kankliavimą, smuikavimą ir dainas.

  • Negatyvas. Kanklininkas Petras Lapienė (g. 1866 m.) derina kanklių stygas

    Negatyvas. Kanklininkas Petras Lapienė (g. 1866 m.) derina kanklių stygas, 1937 m.

    Balys Buračas

    Kanklininkas Petras Lapienė (g. 1866 m.) derina kanklių stygas. Kriviškių kaimas, Biržų apskritis ir valsčius. 1937 m.

    Tai vienas žymiausių Šiaurės Lietuvos liaudies muzikantų, gimęs 1866 m. rugsėjo 30 d. Skambinti kanklėmis išmokęs iš savo tėvo. Dvidešimties metų būdamas jau gerai skambinęs. Jo tėvas išmokęs kankliuoti iš savo dėdės.

    Kanklininkas pasakoja, kad suderinant kanklių stygas, kanklininkas stygų varžtus suka dantimis. Jeigu dantų neturi, tai pasidirba varžtų sukamą medinį raktą, panašų į pypkę, ir juo derina stygas. Kanklių stygos galinčios būti plieno ar vario vielos, reikiamo storumo. Kanklių viršaus lentelės turinčios būti eglės medžio. Kankles, sako, galima dirbti ir iš juodalksnio, bet geriau iš miško gilumos, kad medis būtų traškesnis – kanklės bus geresnės...

  • Negatyvas. Skudutininkai iš Biržų: Kostas Burbulis (48 m.), Paulė Burbulytė-Reinatienė (44 m.) ir Petras Lapienė (g. 1866 m.)

    Negatyvas. Skudutininkai iš Biržų: Kostas Burbulis (48 m.), Paulė Burbulytė-Reinatienė (44 m.) ir Petras Lapienė (g. 1866 m.), 1937 m.

    Balys Buračas

    Skudutininkai iš Biržų: Kostas Burbulis (48 m.), Paulė Burbulytė-Reinatienė (44 m.) ir Petras Lapienė (g. 1866 m.).
    Skudutininkai grodami naudoja po porą skirtingų balsų skudučių. 1937 m.

  • Negatyvas. Panemunių kanklininkas Jonas Staniulis (g. 1862 m.) sėdi užstalėje ir kankliuoja

    Negatyvas. Panemunių kanklininkas Jonas Staniulis (g. 1862 m.) sėdi užstalėje ir kankliuoja, 1938 m.

    Balys Buračas

    Panemunių kanklininkas Jonas Staniulis (g. 1862 m.) sėdi užstalėje ir kankliuoja. Vilemų kaimas, Zapyškio valsčius. 1938 m.

  • Negatyvas. Jonas Staniulis (g. 1862 m.) rymo susimąstęs prie remontuojamų kanklių

    Negatyvas. Jonas Staniulis (g. 1862 m.) rymo susimąstęs prie remontuojamų kanklių, 1938 m.

    Balys Buračas

    Jonas Staniulis (g. 1862 m.) rymo susimąstęs prie remontuojamų kanklių. Vilemų kaimas, Zapyškio valsčius. 1938 m.

    Jonas Staniulis, kilęs iš Vilemų kaimo, Zapyškio valsčiaus, buvo Panemunių keliaujantis liaudies muzikantas. Visą savo gyvenimą, 75-erius metus, keliavo Nemuno pakrančių kaimais ir vienkiemiais kanklių muzika linksmindamas žmones.

  • Negatyvas. Kanklininkė Ona Staniulytė (g. 1908 m.) kankliuoja savo mylimomis kanklėmis.

    Negatyvas. Kanklininkė Ona Staniulytė (g. 1908 m.) kankliuoja savo mylimomis kanklėmis., 1929 m.

    Balys Buračas

    Kanklininkė Ona Staniulytė (g. 1908 m.) kankliuoja savo mylimomis kanklėmis. Kampiškių kaimas, Garliavos valsčius. 1929 m.

  • Negatyvas. Kanklininkas Petras Zorys (g. 1839 m.) skambina 200 metų senumo kanklėmis

    Negatyvas. Kanklininkas Petras Zorys (g. 1839 m.) skambina 200 metų senumo kanklėmis, 1929 m.

    Balys Buračas

    Kanklininkas Petras Zorys (g. 1839 m.) sėdi savo trobelės palangės darželyje ir skambina kanklėmis, paveldėtomis iš savo šimtamečio tėvo, o tėvas buvo paveldėjęs iš savo seno tėvo, taip pat kanklininko. Kanklėms jau per 200 metų... Badaukių kaimas, Nevarėnų valsčius, Telšių apskritis. 1929 m.

  • Negatyvas. Kanklininkas Petras Tamošiūnas (85 m.) kankliuoja senovinėmis skobtinėmis penkių stygų 250 metų senumo kanklėmis

    Negatyvas. Kanklininkas Petras Tamošiūnas (85 m.) kankliuoja senovinėmis skobtinėmis penkių stygų 250 metų senumo kanklėmis, 1934 m.

    Balys Buračas

    Petras Tamošiūnas – vienas žymesnių Kupiškio kanklininkų, mokėjęs skambinti daug senovinių šokių, dainų ir šiaip melodijų.

    Kanklininkas Petras Tamošiūnas (85 m.) sėdi prie svirnelio ir kankliuoja senovinėmis skobtinėmis penkių stygų 250 metų senumo kanklėmis. Šios kanklės ėjusios per keturias-penkias senųjų Aukštaitijos kanklininkų kartas. Vilnies vienkiemis, Gendvilių kaimas, Kupiškio valsčius, Panevėžio apskritis. 1934 m.

  • Rodomi įrašai nuo 1 iki 12
  • Įrašų skaičius puslapyje:
  • Puslapis: iš: 4
Vidutinis (0 Balsai)
Vidutinis įvertinimas yra 0.0 iš 5.
Dar nėra komentarų. Būti pirmam.